Vaikų grupė kaip pas močiutę kaime

„Nėra jokių racionalių argumentų, kurie būtų „už“ paimti globoti, įvaikinti, ir netgi jokių racionalių argumentų, kad naudinga turėti savo vaikų. Tai yra instinktas“, – įpusėjusi kelionę per kiemą, kurios metu dviejų rankų vos užtenka įsikibti trims poroms mažų delnų, šypteli keturis vaikus užauginusi ir du globotinius turinti vilnietė Jūratė Juškaitienė.

Biologė, chemikė, pedagogines žinias taikiusi dirbdama darželyje, būdama aukle, galiausiai nusprendė, kad nori tapti savotiška aukle-močiute, pas kurią tėvai atveda prie įstaigų režimo nesitaikančius vaikus. Mažuosius piliečius, pasak jos, turi ugdyti protingi suaugusieji – ir nepamiršti etnokultūros, gamtos, nes kitaip skursta žodynas ir suvokimas apie paprastus aplinkos dalykus: pievoje besiganančią karvę, serbentų krūmą, pasakoje paminėtą daržovę.

Ugdyti padės ir lietuviškas sodas

Įsukus į ramų keliuką Daržininkuose, sostinės triukšmas lieka užnugaryje – neriame į medžių apsuptą sodybą, iš kurios sklinda linksmas juodai balto šuns lojimas. Kieme jau laukia kasdieniais drabužiais vilkinti moteris – rūpesčio ir juoko raukšlelės veide, ramus balsas, kvietimas užeiti vidun nenusiavus batų, kokį ištaria beveik visos pasaulio močiutės. Neseniai į ramų užmiestį atsikrausčiusi J. Juškaitienė prisipažino – visada norėdavosi būti tarp vaikų, o po truputį atėjo tvirtas suvokimas, kas svarbiausia jų ugdymui.

„Ryškaus susidomėjimo etnografija, etniniais dalykais nei vaikystėje, nei jaunystėje neturėjau, bet laikui bėgant pradeda rastis patirtis, kad tai būtina dalis vaikui. Mano pačios vaikai jau ne vieneri metai emigracijoje, su etnine kultūra susidurdavo priešokiais, bet dabar jiems to reikia.

Aš daugiau Lietuvos lietuvė. Jie norėtų būti pasaulio lietuviais, bet lietuviais. Suprasti save kaip lietuvį padeda tautos vienovės ir ją supančios gimtosios žemės gamta, išraiška“, – atradimais pasidalijo J. Juškaitienė.

Užauginusi keturis vaikus, paėmusi globoti du kūdikius, dirbusi darželio auklėtoja ir aukle moteris pastebėjo, kad mažas vaikas atviras viskam – ir iš televizoriaus sklindančiai informacijai, ir senovinėms lopšinėms, su tokiu pat susidomėjimu skina kieme užaugintą braškę ir stebi žuvytes stikliniame akvariume. Tačiau spalvų ir žodžių sraute, pasaulyje, kuriame anksčiau buvę kasdien matomi objektai virsta nepažintais, norėjosi atsvaros. Penkiolikos metų sulaukęs jos globotinis, kai šeima atsikraustė į Daržininkus, labai nustebo pirmą kartą pamatęs gyvą karvę – susižavėjęs fotografavo, tik prieiti arčiau bijojo. Ne vienas auklėtinis, klausydamas skaitomos pasakos, neatpažįsta joje minimų augalų, daržovių, nėra matęs aprašomų gyvūnų.

„Bet kokio vaiko auginimas, ugdymas yra eksperimentas, mes nežinome, kaip jisai baigsis, ką vaikas priims, kas jame išliks, kas išaugs. Mane senstant stebina, kad epizodiniai dalykai iš vaikystės pasidaro labai svarbūs – miškas, močiutės sodas, naminė uogienė. Taip gimė sumanymas įrengti vaikų grupę kaip pas močiutę kaime. Nepulsime sodinti rozetėlių, bet palaipsniui padarysime normalų lietuvišką sodą su serbentais, agrastais. Turime šunį, gal įsitaisysime paprastą rainą katiną.

Norėtųsi, kad būtų daugiau ugdymo turinio, mažiau formos, etninis, ekologinis ugdymas ir mažiau darželio dvasios, kai kiekvienas vaikas turi savo režimą“, – savo idėją išdėstė J. Juškaitienė.

Auklės – ugdymui, ne indams plauti

Nemažai dabartinių pradinukų, pradėję eiti į mokyklą, neskiria medžių rūšių, atpažįsta paprastą krapą, o tokio paties augalo su žiedynu – jau ne, pieną laiko „karvės sultimis“, gandrą yra matę tik paveikslėliuose. Ugdymo įstaigose tokiam pažinimui ne visada skiriama dėmesio. Kurį laiką darželyje, kur susipažino su ikimokyklinio ugdymo pedagoge Aušra Kairyte, vėliau prisijungusia prie auklių namuose dueto, dirbusi J. Juškaitienė pastebėjo, kad per 25 metus vaikų lavinimo programos, būdai nedaug pakito. Atsirado gražesnių baldų, šviesesnių grupių, tačiau ugdymo sistema išliko panaši. Grupės neretai braška nuo vaikų, ne visiems spėjama skirti pakankamai dėmesio.

„Vienas dalykas sistemoje pasikeitė tvirtai į gera – vaikus darželyje vadina vardais, grupės įvardijamos ne numeriais, o pavadinimais. Labiausiai į gera pasikeitė pradinio ugdymo sistema, ikimokyklinio – daug kur panaši.

Negalima sakyti, kad visuomenėje srautinio ugdymo nereikia, bet turėtų būti ir pasirinkimas – ne tik vaikams su specialiaisiais poreikiais, bet ir tiems, kurie netelpa į darželio režimo rėmus. Ne visi galime prisitaikyti prie srauto, ne visiems tinka griežtas režimas. Būna, vaikus nori surikiuoti pagal darželio ritmą, o jie niekaip nepripranta. Jiems reikėtų rasti savo nišą“, – į vaikų ugdymą pažiūrėti įvairiau per daugelį metų patirties išmoko ji.

Pedagoginį darbą dėl asmeninio gyvenimo aplinkybių į auklės iškeitusi moteris per keturiolika metų padarė išvadą, kad vaikams naudingesnė kitokia priežiūros forma – kai keli jų atvedami pas auklę į namus. Taip lieka daugiau laiko būtent ugdymui, o ne indams plauti. „Auklės darbas man tiko ir patiko, bet per tuos metus žmonėms teko pasakoti ir aiškinti, kad jį dirba ne vien tie, kurie niekur nepritapo. Vaikus turi auklėti protingi žmonės, pageidautina – labai protingi, – šyptelėjo vaikų auginimo paslaptis perkandusi J. Juškaitienė. – Bet susiduri su tuo pačiu: žmonės nori auklės, skelbime prašo vaiką lavinti, ugdyti, nieko daugiau, o per pirmą mėnesį paaiškėja, kad gali nelavinti, neugdyti, svarbiausia plauti, virti, skalbti, vaikas – kaip nors.“

Ugdymo klausimas svarbus ir jos bendramintei A. Kairytei, kuri, iš pradžių buvusi darželio kolege, paskui tapo namuose priimančios auklės partnere: „Mūsų žodynas yra visiškai nuskurdęs, lietuviams, kaip ir anglams, greitu laiku reikės rašyti adaptuotas knygas. Bet vaikai yra imlūs – kai atvažiuoja profesionali muzikė ir padainuoja jiems tikrą lopšinę, kaip jie klauso!“

Toks vaikų priežiūros būdas, kurį taiko abi pedagogės, Europoje pakankamai paplitęs. Tuo metu, kai kalbėjomės, abi rūpinosi keturiais mažyliais – vieni tėvai juos palieka kelioms valandoms, kiti ir pusdieniui. Nėra griežto valgymo ir miegojimo grafiko, lauke galima bėgioti basomis, iš lysvės nusiskinti uogą, mokytis žaisti su šunimi.

Turėjo svajonę – užauginti vaiką iš vaikų namų

„Su vaikais kiekvieną kartą galima išgyventi tai, ką šimtą kartų buvai išgyvenęs ir pamiršęs. Mus tai ir suvienijo – vaikų alkis“, – pasakojo A. Kairytė.

„Mano toks gyvenimo būdas, po kojomis turi kažkas pintis: ne vien šuo, katė, turi pintis dvi kojos. Geriau daugiau, bent daugiau negu vienas“, – prisipažino J. Juškaitienė, dabar „močiutę kaime“ atstojanti tiems, kuriems toks buvimo kartu būdas geriau nei darželis.

Augindama savo vaikų ketvertuką, ji vienu metu labai pritrūko pagalbos rankų. Vaikų tėvo nebuvo šalia, į pagalbą atėjo A. Kairytė, kuri ilgainiui tapo tarsi antrąja mama. „Labai reikėjo pagalbos, o paskui paaiškėjo, kad taip yra geriausia“, – įvertino dar ir porą globotinių į namus priėmusi moteris.

Jaunesnioji, ketverių Goda, drąsiai sutinka svečius, pozuoja fotografui ir prisipažįsta pati mėgstanti daryti nuotraukas. Supratingai stebi ne visai tvirtai vaikštančių auklėtinių pastangas įsikibti į „močiutės“ rankas – kiekvienas turi gauti po lygiai dėmesio.

„Kiekvienas stengiasi realizuoti vaikystės svajones, aš turėjau tokią svajonę – užauginti vaiką iš vaikų namų. Kai atsirado galimybė, tai paėmiau.

Negali pasakyti, kad visiems galima tai siūlyti, čia yra visokių niuansų. Jeigu tikitės dėkingumo, to geriau nedaryti, ne tas atvejis – net ir savo vaikų, jei to tikitės, geriau neturėti. Vienas dalykas, tai tam tikra loterija, vaikiukas, ar savas, ar ne, visada kaip katė maiše. Kitas dalykas, aš visada galvojau, kad labai lengvai pereinu barjerą savas – svetimas vaikas. Pasirodo, ne taip paprasta priimti tą, kuris ne savo paperėtas“, – vedžiodama po žaluma alsuojantį kiemą, netikėtai labai atvirai prisipažino J. Juškaitienė.

Norą turėti vaikų, globoti ne vien savus, ji vadina visai neracionaliu instinktu. „Kieno jisai didelis, tas turi daugiau vaikų arba ryžtasi globoti, kieno ne, randa gyvenime kitų būdų save atskleisti.
Manęs dažnai klausia, kodėl, yra tik vienas atsakymas – norėjau. O kas iš to išeina – visaip būna. Abu globotinius paėmiau labai mažus, vieną mėnesio, kitą aštuonių, jie visiškai savi. Teisybė, didesnius paimti sunku, jiems taip pat labai sunku, ko mes dažnai nelinkę pripažinti. Mes galvojame, kad tik mums sunku, nors vaikui ateiti pas globėjus – kaip į Marsą persikelti“, – kylančius iššūkius vardijo ilgametė globėja.

Pasakyti, ar pavyko globos, auklės-močiutės eksperimentas su etnografiniais, gamtos pažinimo elementais, ji prisipažino galėsianti tik tada, kai vaikai suaugs. Tuomet bus užaugusios namus juosiančios tujos, spėję pasenti dar tik planuojami sodinti serbentų krūmai, ir bus matyti, kokį pasaulio matymą užsiaugino dabartiniai mažieji piliečiai.

Rugilė Audenienė | Alfa.lt
Foto: Edvard Blaževič