Moteriški principai trukdo žengt pirmą žingsnį1 (1)
Klausimas: 5 metus pažinojau draugą, su juo buvome vienoje organizacijoje, taip pat buvome kursiokai universitete ir mus siejo kolegiški santykiai. Visada pastebėdavau jo teigiamą elgesį mano atžvilgiu, visada asistuodavo, rūpindavois, šypsodavosi, liaudiškai tariant „kibindavo” praeidamas.
Visada atsakydavau tuo pačiu, manydama, kad tai tiesiog pajuokavimai. Tada atėjo laikotarpis kai pora metų artimai neteko bendraut, tik per bendrus draugus didelėse žmonių miniose susitikdavom ir persimesdavom keliais žodžiais. Niekada nepagalvojau, kad galbūt tarp mūsų gali būti kažkas daugiau nei draugystė.
Bet tai buvo žmogus, kurį pamačius visada sukildavo geriausi jausmai ir begalinė šypsena. Nepaisant to, mūsų abiejų artimi bendri draugai lyg ir juokais, lyg ir rimtai bandydavo „supiršti”, kadangi abu visą tą laikotarpį esame vieniši.
Na ir atėjo ši vasara, kai tie patys artimi draugai sugalvojo keliaut po Europą ir pakvietė keliaut ir mane bei tą draugą. Ir vėl prasidėjo juokeliai apie mus kaip apie porą, vis bandė suvesti. Ir išties iki kelionės likus kelioms dienoms, tas draugas man pradėjo rodyt dėmesį, klausinėjo ar viską turiu kelionei, rūpinosi, bendravo be galo maloniai. Atėjus kelionei vėlgi viskas kaip iš pasakos – rodė dėmesį, šypsojosi, nekalti prisilietimai, žvilgsniai, juokeliai, komplimentai, nekaltas flirtas.
Viską iš pradžių praleidau pro ausis ir stengdamasi parodyti, kad jis man tik geras DRAUGAS. Tada sekė pokalbiai vakarais atsigulus (nes dalinomės bendra lova, tačiau miegojome ramiai savo pusėse) iki paryčių. Pasivaikščiojimai dviese, kol draugų pora būdavo dviese taip pat. Išsikalbėjome atvirai apie gyvenimo svajones, siekius, požiūrį į šeimas ir taip toliau. Ir taip akimirka po akimirkos pajutau, jog jis nebėra man tik draugas, kad pradėjau žiūrėti į jį kaip į simpatiją…
Nuo tos akimirkos pasikeitė viskas mano galvoje, iki šiol 5 metus laikytas tiesiog draugas tapo vaikinu, apie kurį negaliu nebegalvoti. Ir greičiausiai tai, jog esu intravertė ir šiaip užsidarius savyje, asmenybė, sutrukdė parodyti savo jausmus ir man toliau vis gavosi neparodyt to jam… Ir progų dviese buvo galybė, ir romantiški vakarai su saulėlydžiu prie jūros ir visa kita, o aš savo ledo karalystėj užsidarius sprogau nuo savo minčių ir naujų jausmų.
Grįžome namo ir, kaip tikėjausi, mūsų bendravimas nutrūko. Kaltinu save, nes tas mano šaltumas ir akivaizdus parodymas, kad nežiūriu kaip į vaikiną, viską sugadino.
Ir dabar klausimas, kurį nežinau kaip suformuluoti. Ar verta būtų pačiai bandyti dabar prisijaukinti tą žmogų, kurį netiesiogiai pati nenorėdama sugebėjau atstumti? Ir konkrečiau tai klausimas kaip tai padaryti? Man dabar atrodo nebesuvokiama. Atrodo paprasta sakyti – imi ir parašai/pasiūlai susitikti. Tačiau aš bijau būti pati šįkart atstumtoji ir nustumta į vadinamąją „Friendzone”. Jaučiuosi beviltiškai. Taip pat dar tie principai moteriški atrodo trukdo žengt pačiai žingsnį, taip pat galvoju, kad jei dominčiau pats bandytų rodyt susidomėjimą.. ir išvis ar verta bandyti čia kažką daryti? Ar visgi pamiršti.. dar stabdo ir tai, jog esu stipriai nudegus nuo nelaimingos meilės. Ir šie jausmai pasibeldė labai nelaiku ir labai netikėtai… Žodžiu galvoje didelė sumaištis ir vidinis konfliktas neduoda ramiai gyvent ir susikaupti.
Atsiprašau už tokią ilgą rašliavą, ir būsiu be galo laiminga sulaukus atsakymo :)
Geros dienos!
Gabrielė (vardas pakeistas)
Komentaras: Sveika, Gabriele,
Džiaugiuosi, kad parašei laišką. Man buvo gera ir įdomu jį skaityti. Vėl ir vėl skaičiau eilutes, kuriose stengiausi pajusti tavo emocijas, išgyvenimus, išgirsti mintis, kurias palieki „tarp eilučių“. Tavo situacija – dažnai pasikartojanti, bet tai tikrai nereiškia, jog ji menka ar neverta dėmesio. Iš tikrųjų savo laišku keli naudingą diskusiją ir pasvarstymus apie tai, kaip kartais tarp draugų užsimezga romantiški santykiai. Ir kaip gi atpažinti, ar mes galime būti pora. Dažnai tai ateina nelauktai ir … nejučia. Atsakydama į tavo laišką, noriu tau užduoti kelis klausimus.
Skaitydama tavo laišką supratau, kad iš pat pradžių su vaikinu (vadinsiu jį tolesniame tekste Tadu, taip bus paprasčiau rašyti) Tadu buvote draugai. Turėjote bendrų draugų, buvote vieniši, taigi dažnai taip nutinka, kad draugai artimi pradeda iš „vienišių“ pokštauti ir erzinti apie draugystes. Tokiu elgesiu dažniausiai juokauju ir bando pralinksminti aplinkinius, bet kartu provokuoja žmones pagalvoti: o gal tikrai? O gal tikrai čia reikia susimąstyti ir „susieiti“? Nors iš tikrųjų gal net netinka jie vienas kitam… Bet kadangi pasaulyje tarsi taisyklė yra „būti poroje“, nieko kito nebelieka kaip ieškoti tos „antros pusės“, užmirštant savo asmeninius poreikius ir tikslus, kuriuose to gali net nebūti… Ironizuoju, nes kartais tos taisyklės gerokai „sumaišo protą“, taip, kad net užmiršti ko iš tikrųjų nori. Taigi pirmasis mano klausimas tau: ko tu šiai dienai nori? Iš savęs, gyvenimo ir aplinkinių?
Kitas mano klausimas – ar tu gerai pažįsti Tadą? Ir jei taip, tai koks jis? Kaip jūs derate kartu? Galbūt draugai sėkmingai „pasėjo“ galvoje mintį apie tą draugą ir tu susikūrei viziją apie tai, kad Tadas galėtų būti tavo vaikinas? Galbūt turi mintyse jo idealą? O gal tai iš tikrųjų įsimylėjimas? Bet kokiu atveju manau, kad turėtum po atsakymo į klausimą ko nori atsakyti, ar tu nori būti su Tadu? Būtent pagal tai, kiek tu jį pažįsti. Ir kaip gerai tu jį pažįsti. Galbūt matai jį vienaip, o jis visai kitas žmogus… O tam ,akd jį pažintum yra vienintelis vaistas – bendrauti su pačiu žmogumi. Draugai, šeima, tavo fantazijos yra tik veidrodžiai parodantys Tadą iš skirtingų pusių. Bet tu pati turi pabūti su juo, pabendrauti ir stengtis nuoširdžiai jį pažinti. Tik tada suprasi, nori būti būtent su juo, ar ne.
Bebendraudama su Tadu suprasi, ar tau gera būti su juo. Jeigu gera, malonu, įdomu, smagu ir norisi kuo daugiau laiko praleisti su juo, vadinasi į pirmus du klausimus atsakiusi teigiamai gali sau užduoti trečią klausimą: ar Tadui gera su tavimi ir jis nori su tavimi draugauti? Tai sužinosi paklaususi jo tiesiai šviesiai. Bet aišku ne pirmais pasimatymais. O po kurio laiko, kai jausi artumą ir galėjimą kalbėti širdimi. Atviras pokalbis – puikus dalykas. Tada nebelieka klaustukų, nėra vietos fantazijai ir iliuzijoms. Ir tai tiesa, kurios laukia kiekvienas žmogus.
Pastebėk, kad pirmiausia man rūpi tavo nuomonė, o ne Tado. Tu turi aiškiai suprasti save ir tik po to gilintis į kito žmogaus jausmus ir norus. Ir čia nereikia svarstyti, ar jis nori būti su manimi. Ir moteriški principai neapkabins sunkią akimirką ir nesušildys. Tikrai. Rizikuoti visuomet verta (rizika – bandyti kurti, o ne atsisakyti santykio). Priimk galimybę turėti santykį atvira širdimi ir pamatysi, kad jausiesi puikiai. News santykis kuriamas pagal taisykles, pagal kitų norus ar dėl to, kad „reikia“ niekuomet neturi skonio. Jis prėskas. Tad linkiu iš visos širdies tau pasitikėti savimi, drąsos žengti žingsnį pakviečiant Tadą į pasimatymą ir daug šypsotis susitikus. Nes nuoširdi šypsena atveria duris į santykį.
P. S. Net jei bijai, kad atstums, jau geriau pabandyti, atsiverti ir tiksliai žinoti, negu tuščiai svajoti, tikėtis ir viltis. Po nusivylimo visuomet ateina pyktis, deja, kartais ant savęs. O nenorėčiau, kad liūdėtum, norėčiau, kad džiaugtumeisi gyvenimu ir išbandytum jo siūlomas galimybes. Viena iš jų – geriau pažinti Tadą, kitokiom spalvom nei tik draugo.
Psichologė Romualda Rimašiūtė-Knabikienė
Romualda.rimasiute@gmail.com
Foto: Roman Kraft