fbpx

Vasarą tėvai neleido susirasti darbo, jaučiu siaubingą liūdesį ir beprasmybę
0 (0)

2 Responses

  1. panasiai parašė:

    Praejo jau daugiau nei desimt metu nuo tos vasaros, kai man tevas neleido susirasti darbo (tada buvau vienuoliktoke). Buvo taip pikta, asaros sruvo upemis, nezinojau kur detis is viso isucio ir emociju. Ir nusprendziau. Kas bus,-tas. Kita diena gavau skambuti del darbo pajury. Pasakiau TAIP. Susikroviau daiktus, ir nuejau pas teva pasakyt, kad nuveztu. O viespatie kokia drama prasidejo, viena is ziauriausiu gyvenimo su tevais laikotarpiu. Rekimai, daiktu dauzymai, grasinimai. Galvoju, na jau ne, jei ne dabar, tai niekada negausiu ko noriu. Ir visa apsisnarglejus tekanciom asarom nuejau i autobusu stoti ir isvaziavau. Tevai pirma karta pamate, kad turiu balsa ir kad darysiu savo. Seimyna atsileido jau po trieju dienu ir niekada nebesielge kaip su mazytele. As sakyciau- skausmingai, su dramom, bet eik mergaite ir susirask darba. Pamatysi, kaip tavo saviverte pakils, kaip savimi didziuosiesi. Ir tie patys tevai po keliu dienu/savaiciu gal ir ne garsiai, bet didziuosis.

  2. vdas parašė:

    Pagarba tėvams ir dėkingumas už visa, ką jie davė, kuo pasiaukojo – pagarba ir dėkingumas yra raktas iš „auksinio narvelio”.
    Net jei būsit vadovė tarptautinės kompanijos ar direktorius, ar ministras – mama visada turi pilną teisę papriekaištauti „Kodėl nesuvalgei sriubos?” Tėvas visada turi teisę priminti „Mylėk darbą, gerbk duoną.” Tai dabar už tai reikia pykti? Už rūpestį, už naktis be miego, už nuolatinį pergyvenimą, kad viskas būtų gerai – na svarbu kažkaip pajausti pagarbą ir dėkingumą. Aišku tėvai irgi ne gladijolės, o greičiau erškėtrožės su savo baimėmis, perdėtais pergyvenimais ir senamadiškumo ypatomis. Bet tai tik paviršius. Pasistengus pamatyti kokia intencija yra tėvų širdyje išnyks bet kokie liūdesio pėdsakai. Kaip tą pamatyti, jei nuolat skabo, draudžia, reguliuoja, kontroliuoja?

    Nejau nėra nieko už ką būtų galima atrasti padėkoti tėvams mintimis? Už kažkokią seną malonią išvyką, už kažkokį seną pagyrimą. Už tai, kad tiki jumis besąlygiškai. Už tai kad nuolat sugeba atleisti. Už tai, kad tiki jumis, jog esate verti daugiau negu galvojate patys apie save!

    Yra daugybė žodžių ir daugybė darbų už ką galime tėvams pasakyti Ačiū. Tegu ir mintimis. O dėkingumas yra tas raktas, kuris išlaisvina protą iš iliuzinio auksinio narvelio. Antraip apskritai sunku pamatyti daiktus tikroje šviesoje, kokie yra santykiai ir kur visa tai veda. Galvojama, kad esi kontroliuojamas, o realiai saugomas, galvojama, kad draudžiama, o iš tiesų parodoma, kad esi vertas daugiau, galvojama, kad baudžiama, kai stengiamasi išmokyti mokytis iš klaidų, priimti kritiką.
    Tik protas susikuria sau iliuzinį narvą, kad „dabar jau viskas. esu žlugęs” ir ima trokšti neįmanomo – laisvės nuo pareigų, taisyklių, atsakomybės, dėkingumo, teisingumo. Vieną narvą paliksi – į antrą įskrisi (mokslai, darbas, kreditai, paskolos). Todėl gyventi lengviau žvelgiant kiaurai virbus, o ne į virbus. Narvas, kaip narvas, bet iš gryno aukso, ne iš kokių polietileninių maišelių. :) Jie jug be galo stengėsi užauginti dorą, garbingą, supratingą žmogų.
    Įvertinti tai, ką turi, tenkintis tuo, kas yra, būti čia, gyventi dabar yra pilnatvė, kaip priešingybė tuštumos jausmui. Tuštumą užpildo daug taurių jausmų. Vienas kurių – dėkingumas, kaip paskutinė pamoka paliekant namus. Įsivaizduokite, kaip jaustųsi tėvai, žinodami jog jaučiate jiems vien dėkingumą?

    Pamėginti verta – tai nuostabus jausmas, širdį užpildantis jaukia šiluma besiveržiančia iš krūtinės, palaiminga ramybe prote ir gebėjimu subtiliai jausti grožį, meilę. Ko ir linkiu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.