Veikli tinginystė: „Garsus Kaip Mėnulis tėvas“

Vienas varguolis sunkiai dirbo, kol prikaupė visą maišą grūdų. Labai savimi didžiuodamasis jis grįžo namo ir pririšo maišą prie gegnės pastogėje, mat norėjo apsaugoti jį nuo žiurkių bei vagių.

Kad maišas dar saugiau kabėtų, jis atsigulė po juo nakvoti. Ir užsisvajojo: „Pardavinėdamas šiuos grūdus mažais kiekiais gausiu daug pelno. Tada vėl nusipirksiu grūdų ir vėl juos parduosiu. Neilgai trukus, tapsiu turtingas, ir bendruomenė ims su manimi skaitytis. Man iš paskos lakstys daug merginų. Aš vesiu turtingą moterį, ir netrukus susilauksime vaiko… sūnaus… Kaipgi jį pavadinsime?” Apsižvalgęs jaunuolis pro langelį išvydo tekantį mėnulį. „Tai ženklas!” – pagalvojo jis. – Ir koks laimingas! Išties bus geras vardas sūnui – Garsus kaip mėnulis…”

Jam besvajojant maišą aptiko žiurkė ir pergraužė virvę. Kaip tik tą akimirką, kai žmogus tarė žodžius „Garsus kaip mėnulis”, maišas su grūdais nukrito jam ant galvos ir jį užmušė. „Garsus Kaip Mėnulis” taip ir negimė…

Kiek daug mūsų – kaip tą žmogų – užvaldo vadinamoji „veikli tinginystė”! Žmonės savo gyvenimą užpildo karštligiška veikla ir visiškai nepasilieka laiko spręsti tikrąsias problemas. Daugelis iš pašalies pažvelgę į savo gyvenimą, turbūt galėtų aiškiai pamatyti, kiek daug jame menkų uždavinių, vadinamųjų „pareigų”.

Jeigu nors dešimtadalį laiko, kurį žmogus švaisto bėgiodamas paskui malonumus ir kaldamas pinigus, skirtų saviugdai, pasikeistų negrįžtamai per kelerius metus!

Pagal: Sogjalas Rinpočė „Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga” (2006, 32-34 p.)