Z kartos krizė – vaikams trūksta emocinio intelekto

Vaikų savižudybės, patyčios ugdymo įstaigose ir mažas laimės indeksas – tai statistiniai rodikliai, kurie verčia nerimauti. Lietuvoje į žinių kaupimą orientuota mokslo sistema vis ryškiau atskleidžia vaikų ugdymo metodo spragas. Vadinamoji Z karta puikiai valdo technologijas ir geba įsisavinti informaciją, tačiau nepajėgia susidoroti su elementariais emociniais iššūkiais.

Išsivysčiusiose pasaulio šalyse daug dėmesio skiriama socialinės atsakomybės ir socialiai atsakingos asmenybės ugdymo programoms, tuo tarpu Lietuvoje vykdomi stichiški ir pavieniai projektai, kurie neužtikrina nuoseklaus emocinio intelekto ugdymo proceso. Ši situacija paskatino Seime inicijuoti aukščiausio lygio diskusiją apie vieningos socialinės atsakomybės ugdymo strategijos poreikį mokyklose.

Esu įsitikinusi, kad socialinė atsakomybė, žmogiškasis kapitalas, bendrieji gebėjimai, psichoemocinė ir fizinė sveikata yra neatsiejami dalykai. Tyrimais jau ne kartą buvo įrodyta, kad asmenys, turintys stiprius vertybinius, emocinius ir socialinius gebėjimus ženkliai dažniau yra linkę rinktis sveiką gyvenimo būdą, nei tie, kurių šie gebėjimai yra menkesni.

Šiemet valstybės kontrolė pateikė išvadas, kad neformalus, į popapmokinę veiklą ir būrelius orientuotas ugdymas XXI amžiaus vaikams yra nepatrauklus. Įvairių sričių specialistai visame pasaulyje aktyviai pasisako už tai, kad mokyklose būtų skiriama dėmesio ne tik formaliems mokymo metodams, bet ir emocinių bei socialinių kompetencijų ugdymui.

Šis žingsnis padėtų valstybei stiprinti žmogiškąjį ir socialinį kapitalą, užsiauginti socialiai atsakingas asmenybes, kurios padėtų ateityje įveikti jau dabar kylančius globalius ir socioekonominius iššūkius. Specialios ugdymo programos turėtų būti vykdomos jau nuo pradinių klasių. Jų kryptingumas ir tęstinumas padėtų stebėti ir fiksuoti pokyčius, įvertinti pasiektus rezultatus.

Manau, kad vieningos programos kūrimu ir taikymu mokymo įstaigose turėtų būti suinteresuotos ir nevyriausybinės organizacijos. Kol kas iš šio sektoriaus yra sulaukta vienintelio realaus pasiūlymo. UNESCO klubas Asmenybės ugdymo institutas „Rafaelis“ pristatė Socialiai atsakingos asmenybės ugdymo programą (SAAUP) „Aš esu kūrėjas“ su dailės terapijos metodų taikymu. Ši socialiai atsakingos asmenybės ugdymo programa praktikoje sėkmingai yra įgyvendinama jau penkiolika metų.

Jos autorė, žinoma dailės terapeutė Marija Mendelė-Leliugienė pabrėžia, kad dailės terapijos užsiėmimų nereikia painioti su įprastomis dailės pamokomis. Programos „Aš esu kūrėjas“ tikslas yra ne išmokyti vaikus piešti, o su kvalifikuoto specialisto pagalba per spalvas bei įvairias piešimo technikas ugdyti emocinį intelektą ir brandinti socialiai atsakingą asmenybę.

M.Mendelė-Leliugienė teigia, kad dailės terapijos metodai suteikia tiek vaikui, tiek suaugusiems unikalią galimybę išpiešti neigiamas emocijas, jausmus ir prisiminimus. Vėliau piešinius, kuriuose buvo išlietos neigiamos patirtys, galima suplėšyti ar kitaip sunaikinti ir išmesti. Po tokių užsiėmimų vaikai tampa ramesni, keičiasi jų elgesys, mąstymas ir savęs vertinimas. Be to programos eigą stebėję mokytojai tvirtina, kad po pusmetį, kartą per savaitę trukusių dailės terapijos užsiėmimų labai pagerėjo mikroklimatas klasėse, sumažėjo patyčių, vaikai tapo drausmingesni ir atidesni, pradėjo geriau mokytis.

Pasak dailės terapeutės, dailės terapijos metodai labai veiksmingi siekiant padėti vaikams įveikti emocinius sutrikimus, tokius kaip agresiją, hiperaktyvumą, motyvacijos mokytis stoką, pasitikėjimo savimi trūkumą ar adaptacijos bendraamžių tarpe sunkumus. Šios terapijos dėka mažėja vaikų patyčios. Visa tai yra įrodyta atliktais tyrimais. Ši programa gali būti puiki emocinio intelekto ugdymo priemonė įvairaus amžiaus vaikams. Jos tikslas – sumažinti vaikų neužtikrintumo jausmą. Programos „Aš esu kūrėjas“ pavadinimas sufleruoja, kad kiekvienas žmogus turi galią į kylančias problemas pažvelgti ne iš aukos ar agresoriaus, o kūrėjo, gebančio priimti sprendimus ir emociškai brandaus individo pozicijos.

Kartu turime ieškoti sprendimų, kaip pagerinti emocinį klimatą ir stiprinti socialinės vaikų kompetencijas, ir tai – ne tik mokymo įstaigų galvosūkis. Už vaikų emocinę, psichinę ir fizinę sveikatą yra ne mažiau atsakingi ir tėvai. Užgniaužtos emocijos, problemos šeimoje labai dažnai išsiveržia mokykloje, ir, ne pačiais gražiausiai būdais. Patyčių tarp bendraamžių gali ženkliai sumažėti, jeigu tėvai pamokytų vaikus lieti emocijas socialiai priimtinu būdu – sportuojant ar užsiimant kita, emocijas ir susikaupusią įtampą išlaisvinančia veikla.

Kartu su UNESCO klubo Asmenybės ugdymo institutas „Rafaelis“ vadove M.Mendele-Leliugiene, inicijavome konferencijos apie žmogiškojo ir socialinio kapitalo stiprinimą Lietuvoje. Tikimės, kad tai bus reikšmingas žingsnis siekiant sukurti vieningą vaikų socialinės atsakomybės ugdymo programą. Jos tikslas – auginti emociškai, dvasiškai ir fiziškai stiprias asmenybes, kurios ateityje galėtų priimti socialiai atsakingus sprendimus.

Šaltinis lrytas.lt