Žinau, ką reiškia rinktis tarp mirties ir gyvenimo

Iliustracija: Natálie Šteyerová / Pixabay

Psichologė, dėmesio įsisąmoninimo (angl. – mindfulness) trenerė, ugdomojo vadovavimo specialistė ir tinklaraščio atspirtiestaskas.lt autorė Inga Juodkūnė pati savo kailiu patyrė, ką reiškia kovoti su depresija. Netiesa, kad specialistus ši liga aplenkia, ir ji – gyvas to įrodymas. Moteris, suvokusi, ką reiškia atsidurti ant bedugnės krašto ir rinktis – gyventi ar mirti – perkėlė savo asmeninę ir profesinę patirtį į knygos „Rytoj vėl patekės saulė“ puslapius.

„Depresija nesirenka specialybių ar profesijų. Manau, kad tą stereotipą, kad gydytojai neserga, kad tam tikri žmonės yra apsaugoti, laikas sulaužyti, nes tai – iškreiptas vaizdas. Nustokime gyventi kreivų veidrodžių karalystėje. Netiesa, kad psichologai neserga depresija – matau, kas vyksta tarp mano kolegų, mano aplinkoje. Gydytojai irgi yra rizikos grupėje“, – stereotipą paneigia susitikusi pokalbio prie kavos I. Juodkūnė.

Asmeninio archyvo nuotr. / Inga Juodkūnė

Pašnekovė tikina, kad specialistams tenka daug dirbti su savimi, kad sugebėtų išlaikyti sveiką santykį su savimi. „Kaip traumatologai neapsaugoti nuo traumų, taip psichologai nėra apsaugoti nuo depresijos“, – konstatuoja ji. Ingai keista tik viena – kodėl apie tai garsiai nekalbama? Juk kai apie tai tylime, atrodo, kad problemos tarsi nėra. Psichologė atvira – ji žino, ką reiškia stovėti ant bedugnės krašto ir spręsti – gyventi ar mirti. Kas padėjo išeiti iš krizės jai pačiai? Visuma. Psichikos sveikatos specialistų depresija neaplenkia. Skirtumas tik tas, jog šie žmonės turi daugiau žinių šį susirgimą atpažinti, diagnozuoti bei rinktis gydymo metodus.

„Aš turėjau asmeninį santykį su depresija ir tą istoriją perteikiau per romano prizmę. Kai suserga žmogus, kuris turi žinių, kaip iš to išlipti, išeina kitoks santykis su ta pačia liga. Manau, kad skaitytojai supras, kas man padėjo, perskaitę knygą. Padėjo sąmoningumas ir suvokimas, kad visos patirtys, kurias sukaupiame iki tol, kriziniuose momentuose išlenda. Visada yra daugiau sprendimų, nei patys matome. Šis mano gilus įsitikinimas taip manyje įsišaknijęs, kad padeda man tokiose situacijose“, – sako I.Juodkūnė.

Depresija kaip priklausomybė

Paklausta apie tai, kiek truko jos pačios kova su depresija, ar liga sugrįžta, moteris teigė, jog susirgus depresija, ji niekur nedingsta. Daug kas, pasak jos, priklauso nuo žmogaus, t. y., kiek jis ligą pripažįsta, jai pasireiškus gydosi ir kiek dirba su savimi ligai pasitraukus.

I. Juodkūnė teigia galinti įvardyti, kiek trunka krizinis periodas – tai 15–20 minučių, kai labiausiai padeda žinojimas, jog tai netrukus praeis. Tuomet žvelgi į laikrodį, turi veiksmų planą ir šį laiką tiesiog išbūni. Ir vis dėlto, ar ši liga kartą aplankiusi gali žmogų paleisti visam likusiam gyvenimui?

I. Juodkūnė prilygina ją priklausomybėms. „Jeigu nuo alkoholio ar narkotikų žmogus išsigydė, jis visam gyvenimui lieka priklausomas. Jis žino, kur gali paslysti, tai ir su depresija taip pat: jeigu kartą jau pasveikai, žinai, kas tau šiuo gyvenimo periodu padeda, bet nežinai, kada gali atsikartoti, kada gali paslysti. Žinoma, tuo pačiu jau daug žinai ir pažįsti save: kaip reaguoja tavo kūnas, kaip reaguoja tavo mintys, kokį gyvenimo tempą gali pavežti, o kokio – nebe“, – kalba ji. Pasak psichologės, santykis su gyvenimu, su pasauliu sukuria santykį ir su liga – ji tiesiog kažkur gyvena su žmogum, todėl svarbu ją priimti.

Vis dar gėda

Tiesa, ir depresijų, pasak specialistės, būna įvairių. Pasikartoja epizodinė depresija. Knygoje daugiausia dėmesio skiriama depresijai, kuri būdinga daugeliui žmonių, tačiau apie ją dažniausiai nutylima. „Gėda prisipažinti, slapstome ją po sėkmingomis kaukėmis, galime dirbti, nes ji neatima visų jėgų, tačiau atsigulę į lovą, nebesuprantame, kas vyksta“, – sako I. Juodkūnė. O kodėl slepiame savo savijautą po kaukėmis? Gėda.

„Labai gėda pasakyti, kad kažkas negerai. Vedu emocinės paramos grupes, patiriantiems depresiją ir nerimą, ateina žmonės ten ir sako: „Aš turiu viską: šeimą, gražius namus, mano vaikai laimingi paaugę, turiu laiko sau, medituoju, jogą lankau, gerai uždirbu, dirbu mėgstamą darbą, vyras myli, bet man vis tiek negerai. Ir ką man daryti?“, – apie sergančią mūsų visuomenę kalba psichologė. Tuomet svarbu pastebėti, kas atsitiko, kad pakito santykis su gyvenimu. Žinoma, sunku pripažinti, kad serga siela, vien sau pačiam, o juo labiau kitiems. Tiesa, nemažai lemia tai, kokiam ratui žmogus priklauso, ar gyvena didmiestyje, ar mažesniame miestelyje.

„Jeigu rajonuose, turime ten dar stigmatizaciją. Takoskyra ten didesnė. Kuo daugiau kalbame, per meną, per kiną, per romano prizmę, o ne nurodymus kaip padarius dešimt žingsnių, pasveiksi, tuo labiau galime kelti žmonių sąmoningumą – svarbu tai daryti jiems suprantama, kasdiene ir artima kalba“, – įsitikinusi ji.

Perteikė asmeninį santykį su depresija

Autobiografinis romanas, pasak autorės, trumpai kalbant, yra apie depresiją ir jos įveikimą. Plačiau – apie žmogaus kančią ir kelius iš jos išeiti. Kam ji skirta? „Pamatinis, egzistencinis kentėjimas būdingas mums visiems vienu ar kitu periodu, todėl tas ratas žmonių, kuriems skirtas romanas, gali būti labai platus.

Kai rašiau knygą, galvojau apie tris momentus: apie tą žmogų, kuris yra tamsoje ir ieško išeities; apie tuos žmones, kurie yra šalia jų – artimuosius, kolegas; galvojau apie gydytojus, pagalbos teikėjus tiems žmonėms“, – atskleidžia I.Juodkūnė.

Kiek šioje knygoje sudėta jos pačios asmeninės patirties? Pašnekovė teigia negalinti atskirti tam tikrų savo dalių. Ji yra ir Inga su savo asmenine patirtimi, ir psichologė su profesine patirtimi. Jos abi sugulė knygoje.

Susirgęs depresija žmogus keičiasi: kinta jo pasaulio matymas, jis ima jausti, kad jam nebepatinka tai, kas su juo vyksta. Jis nežino, kaip iš to išeiti. Toliau viskas priklauso nuo žmogaus elgesio modelio, ryžto kreiptis pagalbos, galbūt jam reikės pagalbos iš šalies, t. y. žmogaus, kuris padės nueiti kelią iki specialisto.

„Pats žmogus supranta, kad jis keičiasi, bet kokia liga keičia – net gripas, jei jis sudėtingas, keičia. Po savaitės jis gali kažko išmokyti, jei persergame sąmoningai, jei net su pykčiu persergame – jis taip pat kažko pamoko“, – sako specialistė.

Mums ne saulės trūksta

Anot jos, pamažu ryškėja tendencija, ypač tarp didmiesčių gyventojų, kad jie suvokia, jog kūnas tarsi sveikas, o viduje kažkas blogai. Ir kai šis jausmas neapleidžia kurį laiką, prieinama prie suvokimo, kad laikas kreiptis į specialistą, kuris gali padėti. „Žmonės, panašu, jau susivokia, ypač didmiesčiuose. Depresijos diagnozės kriterijai tokie: jei per dvi savaites pasikeičia mano nuotaika, dingsta malonumo pojūtis, neturiu energijos, tai pagrindiniai požymiai, kad tau kažkas negerai. O juk kreipiamasi po metų-dvejų, kai jau liga yra pakankamai pažengusi. Iki to galima nenueiti. Paplitęs mitas, kad mums trūksta saulės, bet kodėl Skandinavijos šalyse nėra tokio savižudybių skaičiaus? Dėl to, kad nėra tokios stigmatizacijos kalbėti apie savo jausmus ir kreiptis į psichologus“, – kalba I. Juodkūnė.

Ji atkreipia dėmesį į tai, kad svarbu skirti depresiją nuo dėmesio trūkumo, nuovargio, liūdesio ar persitempimo – periodų, kurių kiekvieno gyvenime pasitaiko. „Tuomet gali padėti naujos suknelės pirkimas, stabtelėjimas prie kavos puodelio ar išsiverkimas, išsikalbėjimas draugei, sutuoktiniui. Jeigu tai kartojasi ir matai, kad tokios priemonės neveikia, ypač, kai nepadeda pokalbis ir išsiverkimas, pastebi, kad keitiesi į blogąją pusę, vis labiau užsidarai savyje, sunku grįžti į save, tuomet svarbu pasikalbėti su specialistu: psichologu, psichiatru, dvasininku“, – pataria knygos autorė.

Anot jos, praverti specialisto duris – tai pripažinti, kad žmogui yra blogai, ir tai svarbus pirmas žingsnis. Pats sau žmogus tokiu atveju nepadės lygiai taip pat, kaip odontologas sau dantų nesusitaiso. Kai mūsų mintys serga, jos, anot specialistės, negali mums padėti gyti.

„Realiai patys sau ir padedam, ir išlipam iš to, bet atramos reikia šalia, nes depresija traukia į tamsą, todėl reikia atramos. Depresija klastinga liga, ji tiek susiaurina pasaulį, kad žmogus ir įsivaizduoja, kad jis turi būti vienas, kad tamsa ir yra jo tikrovė, kad turi gyventi atskirai, neturi draugų, o buvusiems draugams yra nebeįdomus. Bet tai nėra tiesa, anksčiau buvo kitaip“, – kalba I. Juodkūnė.

Metodai, kurie padeda

Kaip iš to išeiti? Būdų yra įvairių. „Man patinka mūsų psichoterapijos mokytojo posakis apie psichoterapiją: „Mūsų klientai ateina dirbti, o pasikalbėti gali su draugais“. Aš atstovauju kognityvinei elgesio terapijai (aiškinančiai, kaip yra susiję žmogaus mintys, emocijos ir elgesys, kokią įtaką žmogaus sprendimams daro jo kertiniai įsitikinimai ir patirtis juos realizuojant), ir mes dirbame su klientais. Su klientu individualiai ieškome kartu jam tinkamų būdų, kaip išlipti iš gyvenimo duobės, kaip pastatyti kopetėles arba kartu lipti, arba, jei jam pavyksta, – kopti į viršų vienam. Žmogui reikia padėti atsistoti ant kojų. Jei jis kryžkelėje, padedame padaryti jam sprendimą. Toks mano požiūris į psichoterapiją“, – kalba specialistė.

Ji taiko ir kitus metodus, integruojamus į psichoterapiją – dialektinės elgesio terapijos metodus, dėmesingo įsisamoninimo praktikas. Apibendrinant, psichologės kabinete klientai užsiima proto higiena. Šalia šių gydymo būdų rikiuojasi ir vaistai, tačiau jie skirti nuimti simptomus, bet nepašalinti priežasties. „Krizėse, manau, jie reikalingi suvaldyti situaciją, tačiau reikia suvokti, kad ilgalaikėje perspektyvoje jie nėra pagalbininkai.

Mano galva, jei žmogus nepakeičia savo pasaulio matymo, vaistai galiausiai daro žalą. Žinoma, reikia pastebėti ir tai, kad yra diagnozių, kur vaistai yra privalomi. Sunki depresija, pavyzdžiui, dažniausiai gydoma tik su vaistais, o šalia jų – dar ir psichoterapija“, – atskleidžia I. Juodkūnė.

Idėja Lietuvai

Pašnekovė turi idėją, kaip Lietuvos psichinę sveikatą pakelti į aukštesnį lygmenį. Ji viliasi, kad sumanymą pavyks įgyvendinti. „Pas mus per dieną nusižudo vidutiniškai du-trys žmonės, šis skaičius kelia begėgiškumą ir liūdesį. Ką aš pastebėjau būdama kliento, sergančio pozicijoje, tai, kad mūsų sistema gerai veikia vieneto lygmenyje. Ligoninės, psichiatrai dirba kuo puikiausiai, bet holistinio požiūrio labai trūksta.

Mes sakome, kad depresija visuomenės problema, bet tarsi numetam gydytojams, sveikatos ministerijai, valstybei, ant pečių ją išspręsti, o visuomenei neduodame įrankio kaip tai spręsti“, – pastebi moteris. Jos siūlymas – savipagalbos ir emocinės grupės, kurios pasaulyje sėkmingai veikia lygiai taip pat kaip, tarkime, anoniminių alkoholikų klubai.

„Galėtume sergantiems depresija sukurti tokias bendruomenes. Nuo kovo mėnesio pradėjau pamažu tuo keliu žengti – Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje turiu dvi grupes, ten susirenka žmonės, tai – savipagalbos grupės. Mes netgi galvojame daryti vasaros stovyklas ir po truputį burti bendruomenę. Principas – tarnystės vieni kitiems, tos grupės visiškai nemokamos, mano savanorystė, jos atviros visam Vilniuje“, – apie savo idėją kalba pašnekovė.

Jos įsitikinimu, jei visoje Lietuvoje, rajonuose, turėtume tokias grupes, įdarbintume visuomenę spręsti šią problemą, rūpinantis vieni kitus ir tiesiant pagalbos ranką, tapus tokios bendruomenės dalimi.

Kristina Aržuolaitienė | 15min.lt