Žvirblis ir višta

Šnekėjosi kartą žvirblis ir višta. Žvirblis tupėjo ant akmeninės tvoros, o višta vaikštinėjo apačioje.
– Paklausyk, tau dar nenusibodo vis vaikščioti ir lesti? – paklausė žvirblis. – Juk tu net kaip skraidyt pamiršai.
– Netiesa! – įsižeidė višta.

Iš visų jėgų suplasnojusi sparnais ji užsiropštė ant sienos.
– O va sakyk, nenusibodo tau vis skraidyt ir strykčioti? Gyvenk vištidėje. Šeimininkas vis bers tau grūdų į lesyklą – lesk sau ir jokių rūpesčių.

Staiga papūtė stiprus vėjas, kad ir kaip stengėsi višta už tvoros laikytis, nulėkė žemėn. Žvirblis ištiesė sparnus, pasisukinėjo ratais ir vėl nusileido kur tupėjęs.

– Dabar matai, – tarė žvirblis, – tu didelė ir stipri, bet pasikliauji gyvenime vien tik lesykla. Va ir skrisdama, bandei kabintis į tvorą, o aš remiuosi tik į savo sparnais, gyvenime esu pats sau ramstis.