Kodėl degraduoja visuomenė?

4 (1)

Iliustracija: Natalya Letunova / Unsplash

Pagrindinė priežastis, kodėl žlugo kultūra, buvo mąstymo bejėgiškumas, tačiau be jo mūsų laikais galioja dar nemaža kitų veiksnių, stabdančių kultūros pažangą. Jų esama tiek dvasiniame, tiek ekonominiame gyvenime, iš esmės juos visus lemia vis nepalankesni santykiai tarp materialinių ir dvasinių dalykų.

Šių laikų žmogaus sugebėjimai suprasti kultūros reikšmę ir veikti jos naudai yra smarkiai sumenkėję, nes sąlygos, kuriose jis norom nenorom turi gyventi, jį žemina ir psichiškai traumuoja.

Apskritai kultūros naudą bei raidą sudaro tai, kad proto sukurti idealai yra individų apmąstomi ir skatina žmonijos pažangą. Individuose vyksta savotiška šių idealų ir tikrovės dvikova, diskusija, kol tie idealai tokiu būdu nugludintinami ir įgauna formą, padedančią jiems tikslingai ir palankiai veikti žmonių gyvenimo sąlygas.

Žmogaus sugebėjimas puoselėti kultūrą, t.y. mokėti ją suprasti ir jos labui darbuotis, priklauso nuo to, kiek žmogus yra mąstanti ir drauge laisva būtybė. Mąstantis jis turi būti todėl, kad galėtų proto idealus suvokti ir juos kurti. Čia praverčia išsilavinimas, nebūtinai universitetinis. Laisvas jis turi būti todėl, kad tik laisvi, atsieti nuo asmeninių ineresų žmonės gali objektyviai ir kūrybiškai mąstyti. Juo žmogus labiau įsitraukęs į kovą dėl išgyvenimo, išlikimo, prasimaitinimo, savo varganos būties sąlygų pagerininimo, tuo stipriau jo veikloje reikšis asmeniniai interesai, kurie viską persmelks ir sudrums, užgoš, taip užkirsdami kelią aiškiam pasaulio matymui. Paprasčiau sakant, nepatenkintų bazinių poreikių įtampa, tarsi pančiai neleidžia išsiskleisti asmenybės produktyvumui, kūrybai, tarpti dvasinei raidai.

Šiuolaikinis žmogus, deja, nėra nei pakankamai laisvas, nei pajėgus mąstyti. Ir kokios gi to priežastys?

Netolygiai paskirstyta gerovė ir stabilumo stoka

Jei visuomenės raida vyktų taip, kad bent kuklios ir stabilios gyvenimo sąlygos būtų prieinamos platesniam gyventojų sluoksniui, kultūra iš to turėtų daug didesnės naudos. Kas iš tų visų mokslinių atradimų gausos, kurie taip aukštinami? Žinoma, dėl šių pasiekimų žmonija dabar mažiau priklausoma nuo gamtos, tačiau drauge su tuo mažėja nepriklausomų žmonių pačioje visuomenėje. Mašinos išstūmė žmonių darbą, nepriklausomi amatininkai virto fabrikų darbininkais, nepriklausomi pirkliai, įmonių tarnautojais, gyvuoti pajėgia tik stambios įmonės, sugebančios konkuruoti savo milžiniško kapitalo dėka.  Net ir tie visuomenės sluksniai, kuriems pasisekė išlaikyti vienokį ar kitokį turtą ar išsaugoti galimybę daugiau ar mažiau savarankiškai gyventi, dėl šiuolaikinei sistemai būdingo nestabilumo vis labiau įtraukiami į kovą dėl būties ir neturi jokių aiškių garantijų.

Dirbtiniai sambūriai

Atsirandančią nelaisvę didina ir tai, kad vis daugiau žmonių sujungiami į įvairiausius priverstinius ekonominius, ūkinius ar kitokius darinius, šitaip juos atplėšiant nuo natūralios jiems aplinkos, gamtos ir namų židinio. Tiriant beždžionių agresyvumą, pastebėta, kad zoologijos sode jis kelis kartus didesnis nei gyvenant laisvėje. Panašiai veikiamas jaučiasi ir žmogus šiuolaikinėse stiklo ir gelžbetonio džiunglėse, jau nekalbant apie vis tobulėjančius virtualius pavadėlius.

Pervargimas 

Prie nelaisvės prisideda ir pervargimas. Jau kelios žmonių kartos gyvena taip, kad daugelis individų visą savo gyvenimą praleidžia it kokie darbo jaučiai, o ne kaip žmonės. Galima kalbėti apie darbo dvasinę, dorovinę ar terapinę reikšmę, tačiau šiems žmonėms tai jau nebegalioja. Šių laikų žmonės pernelyg užimti; tai būdinga visiems visuomenės sluoksniams ir tai veda prie jų dvasinio pasaulio degradacijos.

Netiesiogiai šis pervargimo reiškinys žmogų paliečia jau vaikystėje. Tėvai, kasdien nuo aušros iki sutemų paskendę nesibaigiančiuose darbuose ir rūpesčiuose, gryžę namo, išalinti darbo, jie jau nebeįstengia vaikams skirti reikiamo dėmesio. Vaikas netenka daug ko, ko jam augant taip būtinai reikia ir ko jam niekas ir niekada jau nebegalės duoti.

Poreikis išsiblaškyti

Žmogus, tapęs pervargimo auka, vis labiau ima jausti elementarų poreikį išsiblaškyti, tai beveik organizmo poreikis. Nebelieka nei noro, nei jėgų apie kažką galvoti dar. Lieka vienintelis troškimas – atsipalaiduoti, įdedant kaip galima mažiau į visa tai pastangų. Suprantama, kad tokiu atveju, laisvalaikis, kuris lieka nuo darbo poilsiui ir galėtų būti skiriamas asmenybiniam augimui, dvasiniam gyvenimui, rimtiems pokalbiams, knygų skaitymui, saviugdai – iš esmės lieka prarastas.

Masės inercija

Ši gausybė taip niekad ir nesusikaupiančių, giliau nesusimąstančių, nors iš esmės potencialiai ir gabių žmonių masė, jos mentalitetas, daro įtaką visoms institucijoms, kurios priverstos prie to taikytis ir degraduoti. Teatras užleidžia vietą striptizo klubui, rimtos knygos – lengvam skaitalui, žiniasklaida taikydamasi prie savo tokios auditorijos siekia viską pateikti supaprastintai, banaliai, it mažiems vaikams. Tokiu būdu, institucijos, skirtos stimuliuoti ir ugdyti visuomenės dvasinį-kultūrinį gyvenimą, pačios tampa paviršutiniškumo, pilkos visuomenės ir dvasinio skurdo puoselėtojos. Taip įsiveliama į uždarą ir įdingą ratą.

Antroji prigimtis

Dabartinio žmogaus tuščiagalviškumas virto jo antrąja prigimtimi. Tai matyti iš to, kaip jis bendrauja su kitais žmonėmis. Pavyzdžiui, kalbėdamas su sau lygios padėties žmonėmis, jis tik ir žiūri, kad kalba būtų bendro pobūdžio ir nepereitų į tikrą, turiningą diskusiją, išties aktualiais klausimais, nuoširdžiom temom. Žmoguje nebeliko nieko savita, jis netgi prisibijo, kad kas nors to savitumo iš jo pareikalaus, nuo banalių temų pasuks link asmeniškos, konkrečios diskusijos.

Nenorinčių mąstyti visuomenė nuolat auga ir tvirtėja. Vis labiau įsigali supaprastėjusi pažiūra į žmogų. Save ir kitus imame vertinti vien pagal darbinę veiklą, jos sėkmę ir beveik nesipriešiname, kai esame laikomi tik darbo jėga.

Laisvės praradimo ir mąstymo sumenkėjimo atžvilgiu blogiausioje padėtyje atsidūrė didžiųjų miestų gyventojai. Paradoksalu tai, kad kadaise miestai buvę kultūros centrai, dabar virto dvasinės stagnacijos, ekonominio įkalinimo ir asmenybinės degradaijos vietomis.

Susiaurėjimas

Prie nelaisvės varžtų ir mąstymo menkėjimo prisideda dar vienas psichinio pobūdžio kultūros stabdys – didėja žmogaus ribotumas. Vis plačiau ir intensyviau diegiami technologiniai laimėjimai į gyvenimo praktiką. To pasekoje neišvengiamai individo veiklos sfera ima siaurėti, apsiribojama tik tam tikra siaura sritimi. Siekiant didesnio našumo, įvairiausiose srityse, darbas organizuojamas taip, kad kiekvienas tobulina kažkokią tik vieną labai siaurą techninio proceso sritį, veiksmą, detalę. To pasekoje, dirbantis žmogus nebejaučia dvasinės savo darbo vertės, moralinio pasitenkinimo, jis nesuvokia bendro tikslo, galutinės savo darbo prasmės, jam tai tik mechniška, besielė veiksmų kartotė, be jokios prasmės, mainais į algą. Kita vertus, paverstas tokiu siauro profilio varžteliu, žmogus negali panaudoti visų savo talentų ir gebėjimų, tai neigiamai paveikia visą jo esmę. Dėl darbinės veiklos primityvumo, asmenybę formuojančios jėgos lieka nepanaudotos.

Kūrybiškumas ir kiti sugebėjimai nuolat menksta. Nejausdamas savo darbo teikiamos vertės žmogus praranda visapusišką sumanumą, begalini atsidavimą ir meilę tam ką daro, sykiu prarandamas ir pasitenkinimas tuo kas daroma, darbas žmogų daro tiesiog nelaimingu.

Visose žmogiškos veiklos srityse specializacija ir susiaurėjimas labai išplitę. Neturint pakankamo bendro pasaulio vaizdo matymo, ryšių tarp įvairių mokslo sričių suvokimo, gauname pakankamai naivų ir lengvai mulkinamą individą, kuris toliau savo nosies nieko neregi ir yra aklas įrankis bet kokio gudresnio sukčiaus rankose.

Taigi, per tokį veiklos specifinį organizavimą mes prarandame dvasiškumo ir individualumo (unikalumo) tiek, kiek išauga kolektyviniu principu organizuotos veiklos efektyvumas. Laimime vienur, bet pralaimime kitur.

Nužmogėjimas

Bendraudamas su kitais žmogus jau nebesugeba normaliai elgtis. Įpratęs be perstojo skubėti, intesyviau tvarkyti visus reikalus, dirbdamas kolektyve ir gyvendamas susispaudęs ankštose patalpose, žmogus beveik visada jaučiasi kaip svetimas tarp svetimų. Gyvenimo sąlygos mums nebeleidžia elgtis vienas su kitu žmogiškai. Įprastos žmogaus prigimčiai veiklos apribojimas pasidarė toks visuotinis ir kasdienis, kad mes prie to nepastebimai priprantame, laikome tai norma ir nebesuprantame, kokia tai beveidė, nuasmeninta, nenatūrali mūsų elgsena. Mes galiausiai jau net nebesisielojame dėl to, kad daugelyje gyvenimo atveju nebegalime būti žmogiški. Mes prarandame giminiškumo jausmą savo artimui, tad neretai pasitaiko, kad mūsų žmoniškumas neprabyla net tada, kai jis yra galimas ir reikalingas.

Išsirutuliojo net tam tikras mąstymo būdas, mada, kai įgimtas žmogaus jautrumas artimui nunyksta. Jo vietoje įsigali įvairiomis elgesio manieromis dangstomas abejingumas. Nepažįstamųjų atžvilgiu visaip pabrėžiamas šaltumas, kuris nesuvokiamas kaip vidinis šiurkštumas, o laikomas šaunios, elegantiškos elgsenos, sėkmingo žmogaus požymiu.

Dalis žmonijos mums virto žmogiškąją medžiaga, resursais, žmogdaikčiais, tad vis lengviau kalbama apie didesnius mokesčius, įstatymų prievartą, bausmes, viršvalandžius, taupymą, karus ir užkariavimus, tarsi tai būtų žaidimas šachmatais.

Visko organizavimas

Kitas mūsų visuomeninių santykių augimo ir stiprėjimo stabdys yra perdėm didelis visko organizavimas. Nėra jokių abejonių, kad sureguliuoti, nusistovėję visuomeniniai santykiai yra kultūros prielaida bei sykiu jos padarinys, tačiau akivaizdu ir tai, kad nuo tam tikro atskaitos momento išorinės organizacijos perteklius ima stelbti dvasinį gyvenimą. Tuomet asmenybės ir idėjos pajungiamos, priverčiamos tarnauti atitinkamoms visuomeninėms instancijoms, kai turėtų būti atvirkščiai, patys žmonės turėtų daryti poveikį įstaigoms ir organizacijoms, formuoti jų vidinį gyvenimą. Juo labiau organizacija ištobulina savo struktūrą, juo stipriau jaučiamas jos stabdomasis poveikis produktyvumui ir dvasiniam veiksniui reikštis.

Paversti girią parku ir ją tinkamai prižiūrėti kai kuriais atžvilgiais gal būtų ir tikslinga. Tačiau apie turtingą augaliją (kūrybiškumą), apie save natūraliai palaikančią augmenijos sudėtį (savarankiškumą), tada nėra ko ir kalbėti. Asmenybės tokiuose parkuose neišvengiamai yra suvienodinamos, niveliuojasi, vidinis gyvenimas netenka savo natūralumo, formų įvairovės. Tokie kolektyvai nustoja veikti kaip gyvi organizmai ir vis labiau tampa panašūs į negyvas mašinas. Individas nebesuvokia savo unikalios būties ir ima mąstyti vien tik savo organizacijos, savo sociumo kategorijomis.

Seniau kiekviena idėja turėjo atlaikyti konkretaus proto kritiką, o dabar laikytis organizuotų susivienijimų pažiūrų yra tiesiog savaime suprantama taisyklė. Taip prarandama galimybė būti mąstančiomis būtybėmis – Homo sapiens.

Atsisakę mąstymo nepriklausomybės, mes praradome tikėjimą tiesa. Perdėtas viešosios nuomonės organizavimas virto negalvojimo organizavimu ir neapsakomais intelektiniais žmonijos nuostoliais.

Visuomenėje paplitusi nuomonė, kad bet kokius veiksmus yar parankiau vertinti remiantis ne tiek dorviniais principais, bet to, ką darai naudingumu, pelningumu. Dėl to nukenčia žmogaus prigimtis, vidinė psichinė esybė, kuriai dėl išorinės naudos nusižengiama, kuri tokiu būdu išduodama ir ignoruojama, paminama. Iš čia įvairios kūno ir proto ligos, priklausomybės, autodestrukcinės tendencijos, apatija, agresyvumas savo ar kitų atžvilgiu.

Nedaug tesutiksi išlaikiusių tikrą žmogiškumo jausmą, kurie užuot dėję save ant visuomenės aukuro, be paliovos polemizuotų su visuomene ir būtų jos raidą stimuliuojanti jėga. Dėl tokio sustabarėjimo ir nelankstumo visuomenė, deja, žmones ne tiek palaiko, kiek slegia.

Apibendrinant: pagrindiniai tamsaus kelio etapai yra nebelaisvas, nebemąstantis, ribotas, nužmogėjęs, savo dvasinį savarankiškumą ir dorovės jausmą perleidęs visuomenės institucijoms, neturintis savų pažiūrų į kultūrą žmogus. 

Dvasinę laisvę mes vėl atgausime tik tada, kai milijonai žmonių susigrąžins dvasinį savarankiškumą ir su organizacijomis, kurios buvo juos intelektualiai pavergusios, suras natūralią, žmogaus vertę atitinkančią santykių formą. Dar daugybę žmonių reikia paskatinti ir įkvėpti, kad jie išsivaduotų iš savo pačių sukurtos dvasinės nelaisvės. Ar gali būti sunkesnis uždavinys?

Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Pagal: Albertas Šveiceris „Kultūra ir etika”, Vilnius: Mintis. 1989, 42-53 psl.
Susijęs tekstas: Koks yra kultūros atgimimo kelias?