1280px-1989_08_23_Baltijoskelias17e
[“Baltijos kelias”, aut. Rimantas Lazdynas]

Dabartinės mūsų visuomenės kultūrinio, politinio, ekonominio atgimimo esmę sudarė sveiko, aiškaus mąstymo reakcija į tuometines susidėvėjusias idėjas ir tvarką. 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto, panaikinusio Baltijos šalių nepriklausomybę, metines, Baltijos kelyje rankomis susikibo virš 2 mln. žmonių. Precedento neturinti proaktyvi reakcija atspindėjo visuotinį to meto žmonių sąmoningumą, susitelkimą, ryžtą ir valią permainoms.

Kultūra atgimsta tada, kai daug individų nepriklausomai nuo visuomenėje viešpataujančios pasaulėžiūros sukuria naujas pažiūras, kurios, pamažu didindamos savo įtaką bendrai pasaulėžiūrai, pagaliau ima ją lemti.

Turbūt retas žmogus šiais laikais dar abejoja, kad padėtis nuo tų dienų gerokai pasikeitė ir jau kuris laikas patiriame nuopolį. Kultūros žlugimas prasideda nuo idealų nykimo. Išsvajotoji laisvė virto įprasta kasdienybe, o palaipsniui – ir atskirų individų nežmogiška savivale.

Kaip galėjo šitai atsitikti?

Kultūra, pačiais bendriausiais savo bruožais – tai konkrečių individų ir visuomenės materialinė bei dvasinė pažanga. Kiekvienos visuomenės dvasinis pakilimas prasidėdavo atsiradus tobulesnei pasaulėžiūrai. Pažangos procesai ima reikštis visose gyvenimo srityse, kas lemia naujus meno, statybos, valdymo, ūkio, pramonės, prekybos ir kitus laimėjimus.

Epocha savo idėjas gauna iš asmenybių, kurių plėtotė nulemia pažangą. Kai tos idėjos pasirodo esančios bejėgės stimuliuoti pažangą, neišvengiamai ima reikštis nuopolis.

Žlungant kultūros idealams, nuopolis, kaip ir klestėjimas, pasireiškia visose srityse. Tačiau nacionalinė idėja, kuri buvo bene svarbiausias visuomenės atgimimo pagrindas, išlieka ilgiausiai. Trokšdami vėl išgyventi savo sėkmingo istorinio tapsmo procesą, mes kasdienybę pakeičiame praeitimi ir istorinį veiksmą, kaip stebuklingą sėkmės formulę, vis mėginame pakartoti sporte, “nugalėdami” kitų šalių “priešus”, ekonomikoje, ragindami kaskart vis susivienyti ir “pakentėti tautos labui” ar politikoje, kviesdami balsuoti už “teisingas” partijas ir kandidatus.

Kritinėse situacijose apeliuodami į tautiškumą visą laiką ir visoms problemoms spręsti spaudžiame vis tą patį tautiškumo mygtuką. Neieškome naujų, adekvačių situacijai kelių.

Emigravai – tautos išdavikas, nuvylei rinkėjus – tautos išdavikas, nesi su “teisinga” nuomone – tautos išdavikas, neperki vietinės produkcijos – tautos išdavikas ir t. t.

Iš esmės ten, kur priklijuojama tautinių interesų etiketė, jau uždraudžiama protu ir blaiviai mąstyti, kritiškai vertinti įvykius.

Paradoksalu, kas buvo atgimimo ir suklestėjimo variklis – dabar nepriimtina ar net draudžiama. Susižavėjimas praeities įvykiais apakina, be perstojo ir dirbtinai jais vis manipuliuojant galiausiai ir tautiškumo idealas nuvertėja. Pasigirsta balsai, kad ši tauta yra prasta ar bevertė. Kiekvienas pradeda kovoti už save. Įsigalėja laukinio išlikimo padėtis, susvetimėjimas ir abejingumas kito skausmui.

Nacionalizmo esmė yra egoistinė, bet sykiu ir entuziastiška. Nacionalizmo politika – tai dogmatizuotas, idealizuotas ir liaudies aistromis paremtas politinių ekonominių ir kitokių interesų pervertinimas. Nacionalizmas gina savo reikalavimus net gerai nepaskaičiavęs jų realiosios vertės. Siekdamas vertybių už milijonus – iššvaisto milijardus. Ką šiandien liūdnai iliustruoja ir kaimyninių valstybių pavyzdys. Dirbtinis tautinio savitumo pabrėžimas ir iškėlimas tik rodo, jog tikrasis originalumas prarastas.

Esant paviršutiniškam kultūros supratimui vyrauja nuomonė, kad kultūros esmę sudaro mokslo, technikos ir meno pasiekimai. Tačiau kiekviena kultūra arba dar kitaip vadinama civilizacija suklestėdavo ne dėl naujų technikos išradimų, kaip dažnai manoma, bet dėl naujos žmogiškos pasaulėžiūros įsigalėjimo. Suklestėjus visuomenės etiniams-dvasiniams siekiams – suklestėdavo ir visos kitos sritys. Pradėjus degraduoti žmogiškumui, ima žlugti ir visa kita.

Etiška pasaulėžiūra, tai minčių visuma apie pasaulio esmę, kurios tikslas ir svarbiausias uždavinys yra žmogiškos asmenybės ugdymas. Visi jau minėti mokslo, meno ir technikos pasiekimai yra pajungiami asmenybinei individo raidai, dvasinei brandai, o ne atvirkščiai, kai žmogaus asmenybinė raida paaukojama techniniam, mokslo ar ekonominiam klestėjimui.

Lemtinga mūsų kultūrai tai, kad jos materialusis pradas plėtojasi sparčiau nei dvasinis. Mes neretai pervertiname materialinės sferos laimėjimus ir nebeteikiame tinkamo dėmesio dvasiniam pradui. Šiam rimtam paklydimui pasidavė daugelis žmonių, manoma, kad ekonomika, materialiniai ištekliai – dvasinių vertybių atsiradimo pagrindas, o yra visiškai atvirkščiai. Tik dvasinių vertybių, žmogiškumo, etinės pasaulėžiūros dėka gali atsirasti ir visokia kitokia gerovė bei klestėjimas.

Pavienis žmogus gali išrasti ar sukurti pigią ar veik nemokamą elektros energiją, vaistus nuo vėžio ir daugelį kitų dalykų, tačiau etiškai degradavusioje visuomenėje, kur svarbus pelnas ir visokia kitokia gerovė išskyrus paties žmogaus, tai liks nepritaikyta ar paversta nauja galios, manipuliacijų, masių pavergimo ar tiesiog pasipelnymo technologija.

Nesunku suprasti, kad jei dvasiškai nuskurdęs žmogus tiek visko sukuria, tai brandžios individų visuomenės potencialas šoktelėtų keliolika kartų.

Mūsų dvasinis nesavarankiškumas didėjantis sykiu su materialine nuo visa ko priklausomybe kuria nelaisvo žmogaus psichologiją, kurioje kultūros idealai, stimuliuojantys pažangą, jau nebegali prigyti ir duoti vaisių.

Kai visuomenė individą veikia stipriau negu jis visuomenę, prasideda degradacija, nes tada neišvengiamai padaroma žala individo asmenybės augimui, savigarbai, orumui. Visuomenė netenka dvasiškumo ir yra demoralizuojama, to pasekoje ji nebepajėgia suprasti ir spręsti jai iškylančių problemų. Todėl vėliau ar anksčiau ištinka katastrofa.

Apibendrinant

Kultūros atgimimo kelias yra etinės, į žmogų orientuotos pasaulėžiūros kūrimas pasitikint ne istorija, tradicija, stereotipais, praeities laimėjimais ar tautiškumu, bet sveika nuovoka, blaiviu protu, kai sprendžiame problemas atsižvelgdami į realią dabarties situaciją remdamiesi tiesiog žmogiškumo argumentais. Kitaip tariant, jei nežinome kaip elgtis – pasistenkime bent išlikti žmonėmis.

Kiekvienos žmogiškosios būtybės tikslas yra tapti asmenybe. Tai įmanoma būnant žmogumi tarp žmonių, būnant žmonėms. Kritiškai mąstant, analizuot save ir pasaulį, susikuriant asmeninę filosofiją, pasaulio matymą. Tai galima pradėti išsikeliant sau taip vadinamus amžinuosius klausimus. Kas aš esu? Koks mano gyvenimo tikslas? Ko aš tikiuosi iš pasaulio? Kokią reikšmę man turi visuomenė kurioje gyvenu?

Pagal: Albertas Šveiceris “Kultūra ir etika”, Vilnius: Mintis. 1989, 53-105 psl.
Parengė Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Susiję rašiniai: Charakteris ir kultūra, Kodėl degraduoja visuomenė?

Dalintis:
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė

DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!