Apie vienatvę0 (0)
Kartais sakoma, kad galų gale visi mes vieniši. Ši mintis tinka ne tik gimimui ir mirčiai: dažnai mūsų vienatvės akimirkos atrodo tikresnės ir nuoširdesnės …
Man reikia vienatvės kaip reikia maisto ir poilsio, ir kaip valgis ir miegas vienatvė naudingiausia, kai atitinka mano poreikių ritmą. Vienatvė pagal tvarkaraštį neduoda dvasinio peno.
Ko gero, vienatvė – netinkamai vartojamas žodis. Man būti vienam reiškia būti kartu – tai dar vienas mano susitikimas su gamta, su būtimi, dar vienas mano savasties susijungimas su visomis kitomis savastimis. Vienatvė reiškia, jog mano sielos dalys surenkamos iš naujo, jog savasties gabalėliai, išbarstyti pykčio ir baimės, sulipdomi, ir aš vėl galiu matyti, kad maži dalykai yra maži, o dideli dalykai – dideli.
Hugh Prather „Užrašai sau: mano pastangos tapti asmenybe”, 82 p.
taip, kartais likęs vienas kalbiesi su savimi…kartais su medyje čiauškančiu paukščiu, ar atsitiktinai sutiktu, tik jam žinomais takais, klajojančiu katinu, ar šunimi…kartais su supančia gamtos magija,-medžiu, šlamančiu vis kurtai lekiančiame vėjyje, žole, kurioje dėlioji savo žingsnius, debesimis, keliaujančiais beribiais maršrutais…ir būna gera…pasiilgsti žmogaus?,-o taip, žinoma…juk sakė vienas žmogus, kad „žmogui reikia žmogaus”, būtent,-Žmogui-Žmogaus…
Arba kalbiesi su jūra, debesimis, kopomis…