Pokalbis su Jolanta Sungailiene, knygos „Emocijų karuselė“ autore3 (2)
Sveiki, Jolanta. Rankose laikau Jūsų parašytą knygą „Emocijų karuselė“ ryškiai geltonu viršeliu, kuris prikaustė mano dėmesį.
Kas įkvėpė parašyti šią knygą?
Geltona spalva – tai džiaugsmas, asociacija su saule, šviesa, energija bei gyvybe. :)
Šią knygą mane įkvėpė parašyti patirtis, matant, kas vyksta su mano aplinkoje esančiais žmonėmis. Norėjosi jiems padėti suvokti, kad ligas sukuriame patys ir kokį vaidmenį sveikatai vaidina mūsų emocijos. Ne kartą konsultavau žmones telefonu, kurie griebėsi už širdies su labai dažnu pulsu ir pakilusiu spaudimu. Jiems buvo be galo sunku patikėti, kad patys sau tampame priešais, kai išsemiame savo energijos šaltinį.
Kad pritrūksta energijos pastaruoju metu kalba ne vienas. Bendras Lietuvos žmonių energijos lygis ganėtinai žemas. Tad pereikvojus savo rezervuarus, liga pasibeldžia į duris. Tuomet kreipiamės į gydytojus ir ieškome ligų. Negaluoja širdis, galva, kepenys, skrandis ir tt. Ligos priežasties daugelis ieško kūne, net nesusimąstydami, kaip smarkiai patys sau pakenkė mintimis, reakcija į įvykius, iššaukdami teigiamas ar neigiamas emocijas.
Išliedami teigiams emocijas, atiduodame savo enrgiją. Kai jos ribas viršijame, susergame. Ne kartą teko aiškinti draugams ir pažįstamiems, kad jie elgiasi štai taip: išsėmė visą šulinį tyro vandens, tačiau su kibiru vis dar kasa žemes. Tai yra semia, bet semti nebėra ką, kibiras tegali prisipildyti po išsekusiu šuliniu esamomis žemėmis. Taip daugelis elgiasi su savimi. Taip ligos pereina į kūną.
Pačiai taip pat teko patirti energijos stygių. Vadinasi emocijų pagalba išeikvojau savo šulinį. Ir nesvarbu ar emocijos buvo teigiamos, ar neigiamos, šulinys lieka tuščias.
Kodėl būtent rašėte apie emocijas?
Įgavusi gyvenimo patirties, suvokusi kaip smarkiai esame priklausomi nuo emocijų ir kaip jų nepažįstame, nutariau pasidalinti sava patirtimi ir parašyti pažintinę knygą „pradinukams”. Kai kam mano pasakojami dalykai yra pažįstami, kai kam reikia laiko suvokti tai, apie ką rašau, todėl knyga skaitosi lėčiau. Vadovaujantis emocijomis mes dažnai pakliūname į užburtą ratą, sukamės jame to net nesuvokdami. Norėjosi tai parodyti. „Emocijų karuselę” įtraukčiau į mokyklų mokymo programą.
Kaip mūsų emocijos susijusios su mūsų mintimis?
Mūsų emocijos su mintimis siejasi tiesiogiai. Kaip mintis dėlioji, taip ir jautiesi. Koks mąstymas, toks ir gyvenimas. Mintis galinga. Visi, manau, esame patyrę telepatijos apsireiškimų. Pagalvojai apie ką nors, žiūrėk ir atsiranda kontaktas su žmogumi. Man taip nuolat pasitaiko. Kartais pravedu meditacijas ir žmonės panyra į ramybės būseną, kuomet mintys išsivalo. Tačiau net ir tokiu atveju, kaip pasakojo vienas dalyvis, būdamas lengvame transe, jis jau žinojo kitą mano žingsnį, kokį vaizdinį nupasakosiu, kad susirinkusieji jį išjaustų. Minties jėga persidavė medituojant. Telepatija – ateities komunikavimo priemonė. Nors skamba neįtikėtinai, tačiau kažkada informacijos perdavimui nebereikės techninių prietaisų.
Gyvenime mums kyla įvairių emocijų ir jos skirtingai veikia mūsų organizmą. Kaip minima Jūsų knygoje, netgi teigiamų emocijų perteklius gali sukelti mūsų energijos išeikvojimą. Tai ką daryti žmonėms, kai jaučia, kad emocijos jau „užkyla“. Kur jas „ištalpinti“?
Knygoje pateikiu ne vieną pavyzdį, kaip žengiau ir vis dar einu sąmoningumo keliu. Būtent pyktis ar pavydas, nerimas dėl rytojaus ar graužatis dėl praeitos dienos mus žlugdo. Kai pamatai save lyg iš šono vienoje ar kitoje situacijoje, kai atsispindi kituose, kaip veidrodžiuose ir tavasis ego jau nėra toks aukštas, sugebi pamatyti savo atspindį, tuomet išmoksti emocijas, ar taip įvardinamą emocinį protą, atskirti, pažvelgti į tai, kas mus užvaldo, iš šono. Po truputį tampi padėties šeimininkas, nesusitapatindamas su tomis drumzlėmis, kurios neleidžia protui būti skaidriam. Palengva, per suvokimą, ateina emocijų valdymas. Su laiku jis tampa automatiniu. Net vadinamos neigiamos emocijos gali pastūmėti teigiamiems pokyčiams. Žmonės supyksta ir imasi veiksmų. Kai kas pradeda lankyti sporto klubą, kad įgautų formą, kažkas pradeda mokytis, nes nori gauti išsilavinimą tam, kad galiausiai rastų prestižinį, gerai apmokamą darbą arba sukurtų mokslo šedevrą. Tad pavadinimas teigiamos/ neigiamos emocijos gana sąlyginis. Emocijų negalima „sušluoti” ir „pakišti po kilimu”, nes vistiek ateis laikas jas išvalyti. Užkilęs spaudimas, galvos skausmai ar kitos ligos galiausiai privers susivokti, atsigręžti į save. Yra įvairių emocijų „ištalpinimo” būdų, bet svarbiausias dalykas – suvokti, kad būtent emocijos yra tai, ką turime pažinti ir einant sąmoningumo keliu, išmokti su jomis tvarkytis, išmokti pažinti ir nuraminti save, išmokti nepulti į kraštutinumus. Meditacija – galingas nuraminimo įrankis. Galiausiai suvokimas, kad lėkdamas ir klupdamas užsiimi savinaikinimu ir nieko tuo nepasieksi, atveda mus į teisingą kelią, nurodo tinkamą kryptį. Žingsnelis po žingsnelio, įvertindami situacijas (asmenines nurodžiau kaip pavyzdžius knygoje), sugebėdami pamatyti save jose, po truputį išmoksime ramiau reaguoti į aplinką, suprasime, kad mums visai nereikalingi tauškalai, kritikavimas ir kitų vertinimas bei patyčios, gandų nešiojimas, apkalbos. Suvoksime, kad įvairių televizijos laidų siurbimas į save mūsų nepraturtina, o socialiniai tinklai daugiau išblaško, nei duoda naudos. Begalinėje informacijos jūroje jau baigia paskęsti nemažai žmonių, tačiau žiniomis pasigirti gali ne kiekvienas. Kai susimąstysime, kas kelia emocijas ir ar verta, kad jos kiltų, po truputėlį priartėsime prie automatinio emocijų valdymo, nes mums nebebus svarbi kitų nuomonė, nuo jos nebepriklausysime, jausimės tvirtai ir niekas nesugebės išmušti mums pagrindo iš po kojų. Ir visa tai vadinama – darbu su savimi. :)
Pažengusiems asmeninio tobulėjimo srityje, jau įmanoma kylant pykčiui mintį nukreipti kita linkme ir neleisti šiai emocijai savęs užvaldyti.
Žinomi ir tokie emocijų išliejimo būdai, kaip pašūkavimai miške, daiktų daužymas (geriau būtų nereikalingų daiktų… :) ), dienoraščio rašymas, susikaupusių emocinių šiukšlių paleidimas per meditaciją, čakrų valymo metu (labai padeda sergantiems osteochondroze, nuo pečių linijos nuima tuos rūpesčius, kuriuos mes patys užsikrauname keliaudami per gyvenimą), psichologijos ir psichoterapijos seansai, pokalbiai su dvasininkais, prašviesėjusiais žmonėmis. Taip pat joga, cigunas, energetiniai masažai kurių metu susikaupusios emocijos, lengvo transo būsenoje išeina iš kūno su ašaromis. Žmonės pradeda nesąmoningai verkti ir paleidžia ilgai kauptas įvairias emocines šiukšles. Savęs pažinimas, nuoširdus atsiprašymas ir atleidimas – kelias į sveiką gyvenimą.
Kokios emocijos lydėjo Jus pačią, kai rašėte šią knygą?
Kai porą kartų teko pakonsultuoti vieną žmogų, kuriam sunku buvo suvokti, ką sakau ir kas kaltas dėl pereikvotos energijos bei užklupusios ligos, nutariau kreiptis į platesnę auditoriją. Knyga galvoje dėliojosi jau kelis mėnesius, bet pirmas impulsas ir buvo – noras perteikti žmonėms sudėtingus dalykus kiek įmanoma paprasčiau, padėti suvokti, kodėl kenčiame. Knyga rašėsi lengvai, tačiau teko susitelkti, kad perteikiama medžiaga pasiektų skaitytojo širdį ir padėtų. Kūrinys gimė, kaip pokalbis su skaitytoju. Skaitytojai pajuto meditacinį knygos formatą. Gavau daug atsiliepimų ir beveik visi prasidėdavo sakiniu: „Skaičiau ir mėgavausi.” Mėgavausi ir aš, rašydama. :)
Pabaigai, gal galite pasidalinti savo receptu, kuris padeda Jums, kai pavyzdžiui pykstate ar liūdite?
Nėra taip paprasta susigyventi su nuolat kylančiomis emocijomis. Tačiau jas pažinus, suvokus, kaip jos veikia, ką jos mums duoda, įmanoma pažinti save giliau ir impulsyviai nesureaguoti į vienokią ar kitokią situaciją. Nuolatinis darbas – tai meditacija, dėmesio koncentracija, malda, susitelkimas į savo vidų, savęs nuraminimas. Kai vidinis dvasinis stuburas stiprus, mūsų neužvaldo mintys, kurios neatsiejamos nuo emocijų. Mat mintys, tai sąlygiškai vadinamo emocinio proto maistas. Jei leisime sau liūdėti per ilgai, įkrisime į duobę, iš kurios kapstytis nelengva. Depresija – šiuolaikinė rykštė. Kai suvoksime, kodėl liūdime, ko tikimės iš gyvenimo ir kaip priimame patį Gyvenimą, savo lūkesčius sugebėsime pakeisti į kasdienį džiaugsmą, kad esame. Mums tiesiog gera atsikelti ir jausti, kad esame gyvi, kad esame pažinimo kelionėje. Išmokti priimti Gyvenimą, save patį tokį, koks esame, išmokti džiaugtis mažais dalykais – tai, kas yra svarbu.
– Jolanta, dėkui Jums už pokalbį ir ryškias emocijas, bei įdomias įžvalgas skaitant Jūsų knygą „Emocijų Karuselė“.
– Dėkoju jums, Kamila, kad kalbinote. Malonu, kad pati domitės emocijų tema bei kuriate gražią emocinę aplinką, padedate žmonėms. Sėkmės ir ilgo gyvavimo jūsų puslapiui www.GeruEmocijuNamai.lt bei veiklai, kuria užsiimate.