Labai norėčiau išmokti valdyti savo emocijas santykiuose0 (0)
Iliustracija: pexels.com
Turiu vaikina, kartu esame 2,5 metai ir mūsų santykiai kasdien prastėja ir eina link skyrybų. Daug sykiu pykomės ir taikėmės. Vaikinas yra kitos tautybės, geras žmogus, rūpestingas ir pirmus pusantrų metu draugystes jutau, kad esu jam labai svarbi, tačiau aš nemokėjau to įvertinti. Jaučiu, kad aš mūsų santykiuose smurtauju psichologiškai ir net fiziškai. Pradedu konfliktus, jei man kažkas nepatiko iš jo pusės, pavyzdžiui – man atrodo, kad neteisingai atsakinėja, neįgyvendino pažadų, nesiima tikslų įgyvendinimo ir nepakankamai įsiklauso ir dėl krūvos kitų priežasčių, kurios viskam nurimus atrodo ne tokios ir svarbios, o kai jo reakcija pasirodo per salta ir abejinga, pradedu jį spausti pokalbiui ir priekaištauju, kas savaime jį dar labiau atstumia ir jam norint pasišalint nuo manęs, kartais net skeliu antausius ar pavyzdžiui įspiriu, jei jis demonstratyviai rodo nenorą aiškintis santykius…
Suvokiu, kad elgiuosi blogai ir griaunu meilę ir bet kokia pagarbą bei pasitikėjimą santykiuose, bet kažkas tomis minutėmis mane užvaldo ir manau, kad man reikia gilios psichoterapijos, kad rasčiau priežastis ir būda liautis taip elgtis…. Po kiekvieno konflikto aš jaučiuosi labai prastai ir blogai, o vaikinas būna ilgą laiką atitolęs ir nors vėliau išprašau atleidimo ir žadu keistis, jaučiu jo nebe pasitikėjimą bei dar didesnį nenorą stengtis dėl mūsų abiejų, tuomet jis tampa labai pasyvus, o aš neberandu vilties ir dar labiau karščiuojuosi dėl smulkmenų, Kaip išeiti iš šio užburto rato?
Tai yra pirmas vyras, kurį aš pykčio metu noriu fiziškai skriausti ir tai prasidėjo mums apsigyvenus kartu, man beje, daugiau nei 30 ir aš bijau, kad ši polinkį paveldėjau iš savo tėvo, kuris manęs neaugino, tiesiog įtariu, kad tai gali būti yra ir genetinis polinkis smurtauti.
Aš labai norėčiau išmokti valdyti savo emocijas santykiuose ir rasti priežastis, kas skatina mane smurtauti ne tik emociškai, bet ir fiziškai? Kur patartumėte kreiptis?
Komentuoja psichologė Vaida Mačiulienė
Foto: psichologė Vaida
Dėkoju už laišką ir džiaugiuosi, kad daliniesi sunkiais išgyvenimais, o nelaikai jų savyje uždariusi, tai labai svarbu sprendžiant problemas. Žaviuosi Tavo drąsa pripažinti savo silpnybes ir pasiryžimu jas spręsti.
Skaitant Tavo laišką, jaučiu daug pykčio ir kaltės jame. Rašai, kad dažnai pykstiesi su savo vaikinu, pratrūksti, smurtauji, po to gailiesi, jauti kaltę, atsiprašinėji, o po kurio laiko vėl viskas kartojasi, iš ties sunku nuolat suktis tokiame rate nerandant išeities.
Bet koks smurtas, nesvarbu fizinis ar psichologinis, yra labai rimta problema, todėl mano laiškas tikriausiai neišspręs visų sunkumų, tačiau galbūt kai kurie pastebėjimai ir įžvalgos paskatins susimastyti apie asmeninę psichoterapiją. Ji manau yra būtina, juolab, kad pati esi motyvuota išmokti valdyti savo emocijas ir rasti problemos priežastis.
Rašai, kad polinkį smurtauti galbūt paveldėjai iš tėvo, tačiau abejoju, ar tai genetiškai paveldima. Kadangi jau pati apie jį užsiminei, galima kelti prielaidą, kad impulsas smurtautis kyla dėl neišreikšto pykčio tam žmogui. Be abejo, aš galiu ir klysti. Pabandyk paklausti savęs, ką jauti savo tėvui? Ką norėtum jam pasakyti dabar? Ko iš jo tikėtumeis jei būtum maža mergaitė? Ko iš jo tikiesi dabar? Gal atsakymai iš šiuos ir panašius klausimus padės labiau suprasti savo užslėptus jausmus, kurie ir veržiasi agresija.
Agresyvūs žmonės dažnai slepia nuoskaudas, liūdesį, neviltį, todėl paklausk savęs ar kažko panašaus nejauti. Jei taip, išdrįsk pripažinti ir išreikšti visa tai. Pasikalbėk apie viduje glūdinčius jausmus su žmogumi, kuriuo pasitiki arba bent jau pati sau juos pripažink.
Atrodo Tave drasko prieštaringi jausmai savo vaikinui, viena vertus žaviesi jo gerumu ir rūpestingumu, trokšti išsaugoti santykius, kita vertus nori jį fiziškai skriausti, tarsi nekęstum jo. Galbūt yra kažkokie praeities dalykai, kurių jam neatleidai, o gal tiesiog į tą žmogų projektuoji neišreikštą pyktį tėvui ar dar kažkam? Sunkūs klausimai, dar sunkesnis atsakymų ieškojimas, tačiau gilintis verta.
Kad ir kaip ten bebūtų, jei nori išsaugoti santykius, privalai liautis smurtavusi. Juk ir pati supranti, kad taip tik griauni pagarbą ir tarpusavio pasitikėjimą. Pirmiausia turi suvokti, kad konfliktai ir problemos yra kasdienio gyvenimo dalis, jų kilo ir kils, svarbu išmokti juos spręsti nežeminant kito. Tikrai svarbu pasakyti, kas nepatinka, koks partnerio elgesys tave erzina ir panašiai, nutylėti nereikia. Pati konstruktyviausia jausmų ar emocijų reiškimo formuluotė yra tokia: 1) „aš pranešimu“ pasakyti, kaip jautiesi; 2) pasakyti, koks konkretus elgesys sukėlė tokius jausmus; 3) pasakyti, kokio elgesio tikiesi ateityje (pvz., „ Labai pykstu kai neįgyvendini to, ką pažadėjai, tikiuosi, kad šią savaitę dar padarysi tai, ką sakei“).
Kalbant apie savo jausmus ar emocijas labai svarbu atsakomybę už juos prisiimti sau („aš pykstu“, „man nepatinka“, „jaučiuosi susierzinusi“ ir pan.), o ne kaltinti kitą (pvz., „tu mane nervini“, „tu mane išvedi iš kantrybės“ ir pan.). Tai kaip mes jaučiamės didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų, juk kitas žmogus toje pačioje situacijoje gali jaustis kitaip, pvz., tu pyksti, kitas tavo vietoje, jaus kaltę, trečiam bus labai liūdna ir t. t. Taigi už savo jausmus esame atsakingi patys.
Be abejo suprantu, kad nėra lengva žodžiais išsakyti kaip jautiesi, ypač kai pyktis virte verda. Jei jauti, kad gali prišnekėti ar padaryti kažką, ko vėliau gailėsies, geriau kuriam laikui atsitraukti ir problemų tokioj būsenoj nespręsti, verčiau pasakyti, kad reikia atvėsti. Tuo metu, kai pyktis kunkuliuoja, naudinga pasitelkti gilų kvėpavimą, atsigerti vandens ir užsiimti veikla, kuri ramina. Vieni nurimsta išėję pasivaikščioti, kiti plauna indus, treti dar kažkuo užsiima, svarbiausia pasitraukti iš karštos situacijos ir tik atvėsus išreikšti savo pyktį neužgaunant kito.
Norint sukontroliuoti emocijas ir jausmus, pirmiausia reikia įsisąmoninti ir pripažinti juos. Todėl, užbėgant agresijai už akių, pravartu būtų sau kartoti „aš pykstu“, „mane tai siutina“ ar pan. Toks emocijų pripažinimas ir įvardijimas jau šiek tiek susilpnina jų intensyvumą.
Laiške neužsimeni apie kivirčų su vaikinu priežastis. Įdomu, kas būtent Tave taip išmuša iš vėžių? Spėju, kad tai turi būti kažkas, kas paliečia skaudžiąsias Tavo vietas. Patyrinėk, kokios mintys kyla dar prieš supykstant. Prisimink bet kokią konkrečią situaciją, kada buvai įtūžusi ir patyrinėk savo mintis. Galbūt kilo mintis „Na jau ne, tu man nenurodinėsi“, „Pavargau už tave spręsti“, „Niekas manęs nemyli“ ir pan. Galbūt šitos mintys padės suprasti, kur slypi didžiausi Tavo sunkumai. Turbūt esi girdėjusi posakį, kad savijauta priklauso nuo mūsų požiūrio į situaciją. Taigi gal ir reikėtų keisti tą požiūrį, mintis apie save? Suprantu, tai nėra lengva, tai ilgas darbas su savimi.
Pirmą žingsnį geresnės savijautos link jau žengei – pripažinai savo silpnybes, tai tik parodo, kokia stipri esi. Linkiu nesustoti, kreiptis į psichologą arba psichoterapeutą ir atrasti vidinę ramybę.
Psichologė Vaida Mačiulienė | VšĮ Psichologinės gerovės centras
Tel. nr. 8-678 27 636, el. p. psgerove@gmail.com
Patyriminė moterų stovykla „Pamėgti save” >>