Koks yra geriausias mokytojas arba koučeris?0 (0)
Visi yra mokęsi darželyje, mokykloje, daugelis ir universitete. Nuo pat vaikystės tobulėjimas suvokiamas pagal nusistovėjusią sistemą: vienas mokytojas ir daug už stalų sėdinčių mokinių. Tai ir yra mūsų mokymasis!
1960 m. pradžioje į Ameriką pradėjo važiuoti įvairūs Rytų pasaulio mokytojai, filosofai, guru, atsiveždami visiškai kitą mokymosi scenarijų. Šių sistemų ašis yra labai artimi mokytojo ir mokinio santykiai: jeigu nori kažko išmokti, reikia rasti savo mokytoją ir paprašyti jo, kad mokytų. Kai specialistas sutinka, turi kažkiek laiko praleisti su juo, vykdyti visus nurodymus, perimti jo gyvenimo būdą, vertybes, filosofiją, pasaulio suvokimą. Rytuose tvirtinama, kad tik taip galima padėti žmogui pasikeisti, tai ir yra mokymasis. Vakaruose visada akcentuojama, jog tobulėjant svarbiausia perimti žinias.
Rytiečių mintys pateko į labai gerą dirvą, nes tuo metu visas Amerikos jaunimas buvo labai imlus bet kokioms naujovėms, pasiryžęs išbandyti bet kokią filosofiją, bet kokią idėją, bet kokį gyvenimo laisvės skatinimą. Netrukus didelė dalis šių hipių tapo didelių bendrovių vadovais, žymiais politikais, visuomenės veikėjais. Jie sukūrė naujas mokymo strategijas. Taip Vakarų pasaulyje atsirado naujas mokytojas – koučeris (angl. „coacher“). Tai žmogus, savo asmeniniu pavyzdžiu ir tiesioginiu kontaktu su mokiniu padedantis jam pasikeisti. Šiais laikais, kai žinios tapo pasiekiamos visiems, žmonės, kaupiantys informaciją, pasidarė beveik nenaudingi. Dabar reikia žmonių, mokančių tai, ką žino.
Pasidalysiu savo per labai ilgą laiką sukauptais stebėjimais ir apibendrintai pateiksiu tam tikrą klasifikaciją. Vakaruose nuspręsti, kas geriausias mokytojas, nesunku: tereikia rasti patį prestižiškiausią universitetą, patį aukščiausią laipsnį turintį profesorių ar akademiką. O kaip nustatyti konkretaus mokytojo poveikio savo mokiniui stiprumą, jo transformuojančią jėgą?
Praėjusio šimtmečio pradžioje šis klausimas iškilo cirko fokusininkams, kai kiekvienas savo cirke skelbėsi esąs pats geriausias visame pasaulyje stebukladaris. Taip kilo idėja visiems geriausiems ir garsiausiems burtininkams susirinkti Hamburge, kur vienodomis sąlygomis, be žiūrovų ir stebint tik autoritetingai komisijai, jie turėjo rodyti savo fokusus bei stebuklus. Gerbiama komisija vertino jų pasirodymus balais, nurodančiais kiekvieno dalyvio reitingą. Nors jie ir toliau skelbėsi esantys geriausi pasaulyje stebukladariai, bet fokusų vertintojai visada žinojo jų „Hamburgo reitingą“.
Kiekvieno koučerio „Hamburgo reitingas“ atspindi jo gyvenimo kokybę: ar savo skleidžiamas žinias jis įdiegęs į gyvenimą, ar ne. Tikram vertintojui visiškai nesvarbu, ką ir kaip tas mokytojas kalba, bet svarbu, kaip gyvena. Nagrinėjame specialistą, kuris, naudodamas konkrečią tobulėjimo metodiką, užsiima savo mokinio asmeniniu tobulėjimu, aptinka problemas ir moko jas spręsti. Siūloma tokia Rytuose naudojama klasifikacija:
Vedlys
Tai žmogus, savo mokinį galintis nuvesti iki tam tikrų problemų ar naujų žmogaus galimybių pripažinimo. Jis nieko nemoko, tik puikiai padeda aptikti ir visiems parodyti įsisenėjusią problemą. Akivaizdžiais pavyzdžiais, skandalingais straipsniais ar televizijos laidomis, knygomis ar patraukliais seminarais Vedlys kelia naujus klausimus, parodo naujas galimybes, veda visus į naują problemos suvokimo lygį. Gerai įsiklausęs į jo kalbas, niekada nerasi realaus patarimo, kaip viską išspręsti, nes jis dar nežino, pats neseniai atrado šias savo problemas ir pradėjo spręsti. Šis žmogus bet kurio mokymo propaguotojas, raginantis žmones mokytis bei tobulėti. Tai entuziastas diletantas.
Mokytojas
Tai žmogus, per tam tikrą laiką sukaupęs labai daug rimtų gilių teorinių žinių ir gerai išmanantis nagrinėjamą problemą. Jis suvokia problemos nepaprastumą, mato, kaip sudėtingai veikia žmogų skirtingi mokslai, tokie kaip psichologija, sociologija, politika, ekonomika ir religija. Geras Mokytojas tas, kuris argumentuotai bei ganėtinai aiškiai išsako pagrindines nesėkmių priežastis, gali nurodyti keletą, jo nuomone, labai gerų veikimo būdų.
Mokytojas moko! Nuolatos aiškina, patarinėja, gilina žinias, cituoja faktus, pasakoja pamokančias istorijas, motyvuoja, skatina ir teigiamai nuteikia. Jis didina pasitikėjimą savimi, puoselėja mokinio norą visko išmokti, drąsina bandyti įvairias tobulėjimo metodikas.
Mokytojas tvirtai tiki, kad jo mokymo būdas pats geriausias, žinios pačios objektyviausios, idealai patys idealiausi. Jis tiki savo mokymo sistema ir gali bet kurį abejojantįjį tuo įtikinti. Tai ir yra jo funkcija. Mokytojas gali paskatinti žmogų mokytis ir suteikti tam reikiamų žinių, bet negali išmokyti! Tai Mokytojo kompetencijos riba. Žmogus ir jo gyvenimas išlieka tokie pat, tik dabar jau žino, kaip reikia gyventi. Žino, bet to dar nemoka!
Priežastys, fiksuojančios Mokytojo kvalifikaciją, labai paprastos:
1. 80 proc. to, ką pasakoja, yra ne jo paties tiesiogine patirtimi įgytos žinios.
Tai svetimos mintys, kuriomis pats tiki ir šiuo metu bando pritaikyti savo gyvenime. Norint suprasti, ką konkretus Mokytojas moka, reikia pažiūrėti, kaip jis gyvena, dirba, ilsisi, elgiasi tada, kai jam atrodo, kad niekas nemato. Taip pat koks būna, kai būna savimi. Reikia stebėti tarsi nereikšmingas Mokytojo gyvenimo smulkmenas, kaip reaguoja, kai jį apgauna, nuliūdina, kaip elgiasi, kai netikėtai gauna daug pinigų, šlovės ar valdžios. Ar jo reakcijos atitinką tą žinojimą, kurį jis skleidžia?
2. Tiki savo mokymo sistemos idealumu.
Tai padeda jam motyvuoti savo mokinius. Bet kai tik jis pradeda ne teoriškai, o praktiškai keisti savo mokinį, aptinka, kad kiekvienas žmogus yra visiškai unikalus. Vienas protingas, kitas emocionalus, trečias jautrus, dar kitas visai anemiškas; vienas nori mokytis, kitas nori, kad iš jo ką nors padarytų. Skiriasi ne tik žmonių charakteriai, bet ir gyvenimo patirtis, patirtos traumos. Nėra jokios idealios pedagoginės sistemos, tinkančios visiems žmonėms, tai žino kiekvienas praktikas. Kiekvienam mokiniui reikia sukurti atskirą, jam pritaikytą mokymo metodikos pakraipą. Reikia ne tik suteikti žinių, bet ir išmokyti jas pritaikyti. Tai galima padaryti tik intensyvia praktika, o teorinės žinios beveik nepadeda.
Nuoširdus ir nemeluojantis Mokytojas pripažįsta, kad didėlė dalis įgytų žinių dar nepritaikyta jo paties gyvenime: žino, kaip reikia gyventi, bet taip dar negyvena. Tai pripažinęs jis tampa blogu Mokytoju, nes nustoja tikėti savo žiniomis, bet jam atsiranda reali galimybė tapti Meistru.
Meistras
Tai specialistas, tikintis praktika ir teisingu veiksmu. Meistras naudoja labai sudėtingą mokymo būdą – situacinį mokymą. Jo veiksmai, žodžiai, kuriamos situacijos nesuteikia jokio teorinio žinojimo, bet realiai keičia žmogų. Jeigu šis mokytojas remiasi kokiu nors mokslu, tai tik tam, kad padarytų reikiamą poveikį mokinio sąmonei ar jausmams; kad tas pasikeistų, o ne žinotų apie tai. Žmogus unikalus, jo tobulėjimo organizavimas labai sudėtingas procesas, tad Meistras tampa labai panašus į chirurgą, virtuoziškai galintį padėti pasiekti įvairiausius keitimosi lygius. Taigi daugelį žmogaus gyvenimo problemų išspręsti galima tik jam pasikeitus:
Negalima mesti rūkyti, jei nepakeičiamas požiūris į sveikatą.
Negalima tapti finansiškai laisvam, jei žmogaus viduje neįvyksta pokytis.
Negalima tapti lyderiu, jei nepakeičiamos nuostatos, įsitikinimai ir mąstymas.
Negalima tapti turtingam, jei viduje tebesama vargšu.
Negalima tapti sėkmingu verslininku, jei viduje liekama samdomu darbuotoju.
Žmogaus mokymas jį keičiant – labai sunkus amatas. Meistriškumas pasiekiamas tikrai ne per savaitę. Daugelis patvirtina, kad norint tapti meistrišku specialistu, reikia bent devynerius metus šią tobulėjimo metodiką naudoti sau ir dirbant su šimtais labai skirtingų žmonių. Tuomet įgaunama tam tikro lygio išmintis, žmogaus ir gyvenimo išmanymas, darantis jį stebukladarį.
Visuomenėje visada matyti Mokytojas, nes jam labai svarbu garsiai apie save pareikšti, pranešti, kad yra tikrasis stebukladaris, kad jo metodai patys geriausi. Meistrą ne visada galima pamatyti. Jį atpažįsta tik tas, kuris nori realiai keistis. Štai gražus pamokantis pasakojimas:
„Kartą Meistras keliavo su savo mokiniais dykuma. Eidami per mažą miestelį, jie užsuko į arbatos namus pailsėti. Šeimininkas, visą laiką juos aptarnavęs, staiga pradėjo elgtis labai keistai: puolė ant kelių ir pasiprašė būti Meistro mokiniu. Smalsūs mokiniai vėliau jo paklausė:
– Iš kur sužinojai, kad jis Meistras? Net mes, su juo keliaujantieji jau vienerius metus, nesame įsitikinę, ar jis yra tas.
– Šiuos arbatos namus aš išlaikau jau dešimt metų ir per tą laiką nė karto nebuvau matęs žmogaus, kuris su tokia meile būtų žiūrėjęs į arbatos puodelį.“
Pagrindiniai Meistro ir Mokytojo skirtumai:
1. Meistras visada kalba apie tai, ką realiai pritaikė ir ką moka padaryti.
Nelieka jokių teorinių žinių ir svetimų minčių. Jo žinios tokios, koks jo gyvenimas. Meistro žodžiai ne visada motyvuoja, bet visada keičia žmogų. Po Mokytojo kalbų mokinys būna užsidegęs ir pasiryžęs veikti, o susitikęs su Meistru tampa tiesiog kitas. Vienam žmogui norisi, kad jį motyvuotų bei skatintų, tik jokiu būdu nekeistų – jam reikia Mokytojo. Kitam žmogui, kuriam akivaizdu, kad gyvenimo problemų sprendimas yra jo pasikeitimas, naujų savybių, įgūdžių, vertybių, nuostatų įgavimas, reikia Meistro.
2. Meistras myli savo mokinį.
Norint mokyti kitą pasikeisti, reikia laikinai užmiršti save ir visą dėmesį sutelkti į mokinį. Tik taip galima valdyti sudėtingą transformacijos procesą. Kas mums padeda laikinai užmiršti save, nugalėti savo egocentriškumą? Tai meilės jausmas. Tik mylint galima nuoširdžiai domėtis kitu žmogumi. Tokia Meistro mokymo technologija. Štai todėl ne kiekvienas Mokytojas tampa Meistru.
Statybų meistru tapti nesunku: tereikia mėgti darbą ir sugebėti jį atlikti. Gyvenimo Meistras turi mylėti žmogų ir mokėti keisti jo gyvenimą.
Pradininkas
Jis yra tas, nuo kurio viskas prasidėjo, tai yra filosofinio, technologinio mokymo pagrindo kūrėjas. Pradininkas – žmogus, išradęs mokymo metodą bei pirmasis jį išbandęs. Jis ne tik sukūrė tą mokymo sistemą, bet ir įdiegė ją į kultūrą, religiją ar mokslą. Tokių Pradininkų pavyzdžių galima pateikti labai įvairių (priklauso nuo nagrinėjamos mokymo sistemos): tai gali būti Froidas, Buda, Kristus, Lao Dzė ir kt. Tokio žmogaus gyvenimas labai dažnai yra viena didžiųjų mokymosi ir transformacijos istorijų.
Parengė: Rimvydas Židžiūnas, „Social Games” įkūrėjas.
Šaltinis: emocinisintelektas.lt