1000 kamuoliukų

Foto: Jean-Louis Paulin / Unsplash

Prieš kelias savaites išsiviriau kavos ir su rytiniu laikraščiu rankoje prisėdau paklausyti radijo. Sukinėjau bangų paieškos rankenėlę ten ir šen, kol staiga mano dėmesį patraukė aksominis vieno senio balsas. Jis kalbėjo kažką apie 1000 kamuoliukų. Aš susidomėjau, pagarsinau radiją ir patogiai atsilošiau krėsle.

– Gerai, – ištarė senis, – galiu lažintis, kad esate labai užimti darbe. Taip buvo vakar, taip yra šiandien, taip bus rytoj. Tegu atlyginimas ir geras, bet už šiuos pinigus jie perka jūsų gyvenimą. Pagalvokite, visą tą laiką jūs nematote savo artimų ir mylimų žmonių. Nė už ką nenoriu tikėti, kad šitiek laiko jums reikia dirbti, kad suvestumėte galą su galu. Jūs dirbate, kad patenkintumėte savo norus. Bet žinokite, jog tai uždaras ratas – kuo daugiau pinigų uždirbate, tuo daugiau norisi ir tuo daugiau jūs dirbate, kad gautumėte dar daugiau. Vienu momentu reikia sugebėti stabtelėti ir savęs paklausti: „O ar tikrai man reikalinga dar viena palaidinė ar mašina?“. Ar dėl to jūs pasiruošę praleisti pirmą savo dukters šokių pasirodymą ar pirmąsias sūnaus sporto varžybas? Leiskite man jums kai ką papasakoti, kas išties padėjo atminti ir išsaugoti dalykus, kurie yra svarbiausiu mano gyvenime.

Tada jis pradėjo pasakoti savo „1000 kamuoliukų“ teoriją:
– Žiūrėkite, vieną gražią dieną aš sėdau ir suskaičiavau. Vidutiniškai žmogus gyvena 75 metus. Žinau, vieni gyvena trumpiau, kiti ilgiau… Na bet apytiksliai, gyvename apie 75 metus. Dabar 75 aš padauginu iš 52 (sekmadienių skaičius per metus) ir gaunasi 3900 – tiek sekmadienių jūsų gyvenime. Kai aš apie tai susimąsčiau, man buvo penkiasdešimt penkeri metai. Tai reiškė, kad aš pragyvenau, apytiksliai, jau 2900 sekmadienių ir man jų liko apie 1000. Nuėjęs į žaislų parduotuvę nusipirkau 1000 nedidelių plastmasinių kamuoliukų ir subėriau juos visus į permatomą stiklinį indą. Po to, kiekvieną sekmadienį, aš ištraukdavau iš ten po kamuoliuką…

Pastebėjau, kad matydamas, kaip kamuoliukų kiekis mažėja, aš ėmiau kreipti dėmesį į tikrąsias savo gyvenimo vertybes. Nėra stipresnės priemonės, kaip kad žiūrėti į mažėjantį tau skirtų dienų skaičių! Dabar paklausykite paskutinės mano minties, kuria su jumis pasidalinsiu, prieš apkabindamas savo mylimą žmoną ir išeidamas su ja pasivaikščioti. Šiandien ryte aš ištraukiau paskutinį kamuoliuką iš savo indo… Todėl, kiekviena sekanti diena, man yra dovana. Aš priimu ją su dėkingumu, dovanodamas savo mylimiems ir artimiesiems šilumą bei džiaugsmą. Žinote, manau, kad tai geriausias būdas nugyventi gyvenimą. Aš dėl nieko nesigailiu. Buvo malonu su jumis pasikalbėti, bet jau turiu skubėti pas savo šeimą. Tikiuosi iki susigirdėjimo!

Share Button

You may also like...

4 komentarai

  1. Jolita parašė:

    Manau, kad su dėkingumu ir džiaugsmu reikia priimti ne tik tas dienas, kurios bėga, kai kamuoliukų inde jau nebėra, o kiekvieną dieną, nesvarbu, ar kamuoliukų stiklainyje yra…

  2. Irma parašė:

    Gera istorija :)

  3. domas parašė:

    Gal galima būtų sužinoti kas autorius ar anglišką nuorodą gauti? Nes noriu pasidalinti su užseniečiais:)

  4. Anonimas parašė:

    garbaus amziaus vyriskio ivardijimas „senis“ sugadino visa grazu pasakojima

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.