Apie skyrybas nemąstau, bet namai be šilumos ir bendravimo. Kaip elgtis?

0 (0)

Klausimas: Su vyru esame kartu jau 9 metus. Tačiau kuo toliau, tuo labiau santykiai darosi sudėtingesni. Anot jo, aš visada zyziu, kai tik pradedu bandyt kalbėti… Visus tuos devynis metus nuolat bandydavau atkreipti dėmesį, kad esu moteris ir kad man reikalingas emocinis ryšys, dėmesys. Jis visada daug dirbdavo (vėlai išeina į darbą, pats renkasi naktinius filmų žiūrėjimus ar žaidimus, tada vėlyvą išėjimą į darbą ir vėlyvą grįžimą), grįžęs laiką leisdavo prie kompiuterio, po to atsirado kiti hobiai.. Mylėdavomės kartą-du per mėnesį, nes jam daugiau nebūdavo noro-poreikio (taip ir nesupratau aš jo…).

Šiais metais susilaukėme vaikučio (labiau mano iniciatyva) – ankstuko, teko praleisti pora mėnesių ligoninėje. Sunkiausias laikotarpis buvo, kol vaikas buvo reanimacijoje… Žiūrėti į bejėgį mažulytį, kai gydytojai nieko neprognozuoja – buvau palūžus, buvo labai sunku, tiek fiziškai (keltis dieną-naktį prievartaujant savo kūną ankstėliau gimusiam vaikeliui nustatytu laiku gaminti pienelį), tiek emociškai (vyras neėmė tėvystės atostogų, nes jam atrodė jos nereikalingos – pasirodydavo kas 3 dieną ir tik sutvarkyti techninius reikalus – atvežt maisto, rūbų ir reikmenų vaikučiui).

Emocinį lūžį sustiprino ir aplinkui kartu laiką leidžiančios poros, geriančios arbatą, einančios pas vaikutį – tiesiog du žmonės palaikantys vienas kitą. Šiuo metu vaikui pusė metų ir vaikas labai reikalaujantis dėmesio, galiu arba nieko nedaryti, arba viską daryti su juo ant rankų. Per pusę metų iš vyro gavau 2 valandas laiko sau ir vieną kartą leido pamiegoti, nes pabuvo su vaiku. Per šį laikotarpį pati esu labai nusilpusi, buvau stipriai susirgusi, tačiau tuokart jokios papildomos pagalbos iš vyro negavau, sveikau su vaiku ant rankų (beje, vis dar maitinu ir naktimis po 3-4 kartus).

Nepaisant visų šitų dalykų jis sumąstė šiuo metu atgaivinti savo hobius. Aš jau susigyvenau su tuo, kad vaikutis yra mano džiaugsmas 24 h per parą, kad negaliu sirgti, palūžti ar kitaip suklupti, nes pagalbos jokios negausiu. Netgi pas gydytojus, kol mašina taisoma, važiuoju su taksi (apie 18 km į vieną pusę) ir visados kažko prašydama jaučiu įtampą, nes jam viską reikia susiderinti, jis užimtas ir daro man didžiulę paslaugą. Apskritai jis nėra blogas žmogus, bendradarbei paprašius visada nuveža po pietų į parduotuvę bandelių (čia, supraskit, ironijos lašas yra), tikrai užsiima techniniais darbais namuose – ačiū jam už tai. Tačiau man aukščiau visa ko yra emocinis ryšys, noriu, kad žmogus prieitų, apsikabintų ir ištartų ačiū, kad pagimdei man vaiką, gražiai atrodai, myliu, pasiilgau ir t.t…..

Nežinau, ko tikiuosi iš šio laiško, nežinau, kaip besielgti, apie skyrybas šiukštu nemąstau, bet namai be emocijų, šilumos ir bendravimo, tai tikras kalėjimas, iš kurio norisi pabėgti. Pokalbiai jau nebeveikia, jis negirdi, nesupranta, nenori girdėti. Kaip elgtis? Kaip visiškai nepalūžti?

Milda (vardas pakeistas)

Komentaras: Sveika, Milda,

Ačiū už tavo nuoširdų laišką. Nežinau, ar paguos tave pasakymas, bet daug porų ties 9-10 bendro buvimo kartu metais patiria tam tikrą krizę. Dažnai ta krizė baigiasi arba išsiskyrimu, arba tas ryšys sutvirtėja. Tačiau pirmiausia norėčiau atreaguoti į tavo emocijas, kurias atskleidei savo laiške.

Skaitau ir jaučiu tavo stiprų nepasitenkinimą vyro elgesiu. Būtent elgesiu, o ne juo pačiu kaip žmogumi. Šiuo metu tau labai trūksta jo partnerystės prižiūrint vaiką. Taip pat matau, kad pradedate gyventi po vienu stogu, bet du atskirus gyvenimus. Tik buitis bendra, toks jausmas, tarsi nuomininkai viename bute, kurį tu vadini „kalėjimu, iš kurio norisi pabėgti“. Taip suprantu, kad vyras su tavim nesikalba, ne taip paprasta prakalbinti jį nuoširdžiam bendravimui ir bendradarbiavimui. Psichologas gali būti tas žmogus, kuris pasidalins rekomendacijomis, kaip spręsti jūsų sunkumus šeimoje. Žinoma, būtų geriausia kreiptis į poras konsultuojantį psichologą ar psichoterapeutą, tačiau, kaip žinia, geriausia pradėti nuo savęs. Užsirašyk pas psichologą (-ę), savo poliklinikoje, tave priims tikrai nemokamai, bent keliems kartams. Išsikalbėk, pasidalink tuo, ką jauti. Patikėk, tai ne tas pats, kas pasakoti draugei/mamai, tai daug giliau ir nešališkiau. Jis pasiūlys ne tik variantų tavo šeimyninėje situacijoje, bet ir rekomenduos literatūrą, kuri įkvėps pokyčiams ne tik savyje, bet ir šeimoje.

Mano rekomendacijos iš tavo laiško tokios:

1. Parašyk laišką savo vyrui, ranka, ir labai atvirą. Be užuolankų aprašyk kaip jautiesi. Ir perskaityk po kelių dienų bei nuspręsk, duosi jį perskaityti vyrui, ar ne. Jeigu nuspręsi neduoti, puiku: sudegink jį, išmesk, sulėšyk, bet nelaikyk. Jeigu nuspręsi duoti perskaityti, tai būk šalia ir stebėk jo veidą ir reakciją. Taip bus paprasčiau pradėti atvirą pokalbį apie jūsų santykius.

2. Perskaityk Gary Chapman knygą „Penkios meilės kalbos“. Ji papasakos tau apie tai, kad skirtingi žmonės skirtingai gali išreikšti meilę ir skirtingai ją išgyvena/patiria. Vieni labiau laukia meilės ar palaikymo žodžių, kiti – buvimo kartu, treti ieško prisilietimų ir glamonių, ketvirtiems – labiau norisi dovanų, o penkti meilę supranta per paslaugas.

Bet kokiu atveju manau, kad tavo situacijoje geriausias vaistas – atviras pokalbis. Be riksmų, be kaltinimo tono, be reikalavimų ir priekaištų, o nuoširdus pokalbis apie savo jausmus ir elgesesį, kuris tau nepatinka. Rekomenduoju naudoti savo sakinius pradėti žodžiais: „aš jaučiuosi… dėl tavo elgesio…“, „kai tu darai … , aš jaučiuosi…“, „man patiktų, jeigu tu…“, „aš norėčiau….“. Tačiau visai netinkama sakyti „tu toks ir toks“, „tu manęs visai nemyli“, „o vat mano draugės vyras…“ Lyginimas su kitais niekur nenuves, priekaištai nepadės sukurti lygiavertiško santykio ir „teisuolės“ pozicija nesušildys guolio naktį. Meilė – visa apimanti ir šilta. Tai kažkas, kur reikia gebėti pamatyti kitą ir ypatingai save kitame.

Kartą esu girdėjusi pasakymą apie tai, kad meilė tarp dviejų žmonių kaip vientisa virvė, kurios viename gale vyras, o kitame – moteris. Kai jų bendro gyvenimo eigoje įvyksta konfliktas arba nelaimė, virvė sutrūksta (suplyšta) ir tada reikia rišti mazgą. Surišus mazgą abu virvės galai… priartėja vienas prie kito. Ir vyras su moterimi taip pat priartėja vienas prie kito… O per gyvenimą nutinka daug visokių konfliktų, daug iššūkių, tad ir mazgų ne vienas. Kol galų gale lieka vienas didelis mazgas su daug mazgelių, o moters ir vyro gyvenimas perspina neatpažįstamai ir neatskiriamai.
Linkiu, kad jums su vyru pavyktų „susirišti“ į vieną mazgą, Ieškokite sprendimų. Kartu. O jeigu reikia žengti pirmą žingsnį, tai linkiu tau sukaupti drąsą tam.

Su šypsena,
Psichologė Romualda Rimašiūtė-Knabikienė
El. p.: Romualda.rimasiute@gmail.com
Foto: photl.com