Būti savimi nebūti…

0 (0)

“Būk savimi…” Ši frazė, ko gero, galėtų užimti lyderio pozicijas įvairiausių patarimų istorijoje. “Nekreipk tu dėmesio, būk savimi…”, – sakome mes bičiuliui, ką tik išklausiusiam laviną mamos (žmonos ar kaimyno) priekaištų dėl netinkamo elgesio. “Nebijok, būk savimi…”, – tvirtiname mes kolegai, lyg epušės lapas drebančiam prieš produkto pristatymą naujam klientui. “Nusispjauk, būk savimi…”, – patariame mes draugui, kurio kitas, ne mažiau mėgstantis dalinti patarimus, draugas suabejojo naujojo projekto perspektyvomis.

Drąsiai žeriame patarimą “būti savimi”, dažnai net nesusimąstydami apie tai, o kas gi slypi po šiuo iš pirmo žvilgsnio paprastu žodžių junginiu. Ir iš tiesų – ką gi reiškia BŪTI SAVIMI? Ar iš tiesų viskas taip paprasta?

Prieš rašydama šį straipsnį, paieškos svetainėje suvedžiau du žodžius “būti savimi”. Rezultatas – milijonai nuorodų. Neperdedu – milijonai (susumavus paieškas trim kalbom). Todėl greit baigiau šį užsiėmimą ir nusprendžiau pasidalinti savo mintimis apie “būti savimi”…

Tad, šiek tiek istorijos…

Šiuos žodžius girdėjau iš kitų ir sakiau pati sau (ko gero, ir kitiems…) tūkstančius kartų. Nesusimąstydama ir negalvodama apie jų reikšmę. Sakiau kaip savaime suprantamą dalyką. Kol vieną dieną klausimas “O ką tai reiškia?” vožėsi į kaktą ir pareikalavo mano pačios atsakymų. Ir viena pirmųjų minčių, pasitaikiusių paieškų kelyje, skambėjo nelabai džiuginančiai: “Dvasiškai sveikų žmonių tema “būti savimi” nejaudina. Tai tema, būdinga tiems, kurie nepasitiki savimi, turi problemų su aplinkiniais, jaučia vidinę įtampą ir diskomfortą”. “Nieko sau, sergu…”, – pagalvojau aš…bet būtent ši išpažintis ir padėjo judėti toliau. Pakeliui paaiškėjo, kad šie du absoliučiai paprastai skambantys žodžiai savyje talpina džiungles, labirintą ir kosmosą vienu metu. Taip tai matė mano protas, todėl paklydimų ir painiavos neišvengiau. Ir dabar nenoriu pasakyti, kad tai, ką suvokiu šiame gyvenimo etape, yra paskutinės instancijos tiesa. Tai – mano įžvalgos, išgyvenimai ir suvokimai.

Pirmiausia, ką aš aptikau, bandydama išnarplioti painiavą: aš buvau susipainiojusi klausimuose “Kas aš esu?” ir “Kokia aš esu?” Lyg ir moku lietuvių kalbą, bet tuo metu niekaip nepavyko atskirti būdvardžio nuo daiktavardžio. Jie mano galvoje gyveno sukomplektuoti. Į abu klausimus galėjau atsakyti vienodai: “Kas aš esu? – Geras žmogus. Kokia aš esu? – Geras žmogus”. Ir tada tai buvo panašu į tikimybių teorijos užduotį. Ačiū Mokytojams, Dievui, Visatai ir pačiai sau – pakeliui komplektas išsikomplektavo ir atėjo suvokimas, kad yra mano vaidmenys, kuriuos aš atlieku šiame gyvenime (žmogus, mama, dukra, sesuo, draugė ir t.t.), yra etiketės (arba kaukės), kurias užsilipdžiau sau ant kaktos (gera, protinga, teisinga, draugiška, nuoširdi ir t.t.) ir esu AŠ…

Trečiąjį elementą šį kartą atidedu į šalį ir apsistoju ties dviem pirmaisiais, su vienu iš kurių – vaidmenimis – kaip ir viskas aišku. Painiau yra su klausimu “Kokia/koks aš esu?”, nes… pastebėjau, kad dažniausiai sakydami “būti savimi”, mes ir stengiamės atsakyti į klausimą “koks aš esu?” O iš patirties – tai klausimas, atimantis gyvenimo džiaugsmą, energiją, blokuojantis norus ir žlugdantis svajones. Kodėl? Todėl, kad pasiekti galvoje susikurtus idealus – misija neįmanoma, o nuolatinės pastangos atitikti tobulybę griauna visus mūsų norus ir svajones. Išeitis – pamiršti klausimą “Koks/kokia aš esu?” O dar tiksliau – padėti šį klausimą į trečią gyvenimo prioritetų sąrašo vietą…

Neapsigaukime: negalvoti, kokie mes esame kitų žmonių akyse – sunku, todėl neverta užsikrauti dar vienos nepakeliamos naštos. Galbūt kada nors… O dabar pripažinkime, kad mums visada bus svarbu, ką kiti galvoja, kalba apie mus ir kaip mes atrodome kitų žmonių akyse. Klausimas tik vienas: kurioje vietoje tai bus?

Ir čia noriu sugrįžti prie pavadinimo “Būti savimi nebūti”… Juo ir norėjau pasakyti, kad labai dažnai, kai mes nusprendžiame “būti savimi”, mes nusprendžiame nusispjauti į kitus… Pavargę nuo bandymų būti patogiais kitiems, nuo pastangų įtikti kitiems, prisitaikyti, ieškoti kompromisų, mes puolame į kitą kraštutinumą ir sakome “Viskas, dabar aš būsiu savimi ir darysiu taip, kaip nori mano didenybė! Ir taškas.” Neprisigalvoju. Ir pati taip dariau, ir stebiu daugybę realių pavyzdžių gyvenime. Gyvenę kaip vergai, staiga tampame karaliais… Todėl, jeigu frazė “būti savimi” jums ir reiškia nusispjauti į kitų žmonių nuomonę, pagalvokite dar kartą – ar tikrai? Ar tai – eilinis melas ir bandymas nematyti to, kas yra iš tikrųjų?

Toks sprendimas veda tuo pačiu kančios keliu, nes klausimas “Koks aš esu?” niekur nedingsta, tik atsakymai įgauna priešingas spalvas. Mes ir toliau investuojame savo energiją į bandymus įrodyti, kad esame jau “ne tokie, kaip buvome”, o norai ir svajonės taip ir lieka plūduriuoti “už borto”. Jeigu buvau “geras”, vadinasi, dabar būsiu “blogas”. Jeigu įsiklausydavau į kitų žmonių nuomonę, dabar viskas velniop – bus tik mano nuomonė. Jeigu ieškojau kompromisų, dabar tegu jų ieško kiti, bet ne aš. Ir taip toliau, ir panašiai. Ir tol, kol klausimas bus pirmoje vietoje, istorija kartosis vėl ir vėl, ir dar kartą iš naujo. Puldinėti iš vieno kraštutinumo į kitą ir gyventi „arba…arba” vadinant pasirinkimo laisve – natūralus reiškinys. O kas, jeigu pasižiūrėti, kas gyvena tarp tų „arba”?

Pasikartosiu: pakeiskime klausimo “Koks aš esu?” vietą prioritetų sąraše ir gali būti, kad gerokai prasišvies, ką reiškia „būti savimi”. Pirmasis klausimas, kurį verta sau užduoti: “Ko aš noriu? Kaip aš noriu gyventi?”. Toliau verta savęs paklausti: “Kaip man tai padaryti? Ką aš turiu padaryti, kad gyvenčiau taip, kaip noriu?” Na, o trečiasis klausimas ir gali būti: “Kokiu man reikia būti, kad galėčiau padaryti tai, kas atves mane ten, kur noriu būti?” Ir tuomet – pirmyn, priimant visas savo savybes, tobulinant save, auginant naujus įpročius, ieškant, klystant, mokantis ir prisimenant, kad gyvenam tarp žmonių ir kartais verta susilaikyti neužgavus, nepažeminus ir neįskaudinus kito vien tam, kad įrodytum, jog jau “esi savimi”. Verta ieškoti kompromisų ir išgirsti kitą nuomonę. Girdėti savo norus, kurti svajones ir eiti ten, kur norisi būti…Išsaugant širdies šilumą ir auginant Meilę…Atliekant roles spektaklyje pavadinimu „GYVENIMAS”.

Na, ir beveik pabaigai – paprasti, linksmi ir taiklūs interneto vandenyne atrasti žodžiai ☺
“Gražiu tavęs nepavadinsi ir protingu tu būni ne visada, bet tu – ypatingas. Tu unikalus, nepakartojamas, vienintelis toks visame pasaulyje. Ir tokių kaip tu aš daugiau nepažįstu”.

O visai pabaigai…Išsipainiokime: būti savimi nereiškia atsakyti į klausimą “Koks/kokia aš esu?” Būti savimi – daug daugiau ir dar daugiau ☺ Ir tiesą sakant, kuo labiau gilinuos į šią temą, tuo mažiau norisi apie tai kalbėti. Nes kiekvienas bandymas aprašyti tai žodžiais reiškia naujų ribų piešimą ar senų apribojimų užtvirtinimą. Todėl dabar, jeigu paklausite manęs “Ką man reiškia būti savimi?”, gūžtelsiu pečiais ir pasakysiu: “O tu pamėgink pajausti…paprastus žodžius… AŠ ESU… pamėgink savimi įkvėpti visą tą jėgą, slypinčią šiuose dviejuose žodžiuose…ir tavo atsakymas ateis.”

Su meile,
Ilona Tamošiūnienė | drasagyventi.lt

Foto © Malayphone Thiraphouth/Corbis