Šiuolaikinio žmogaus galimybės atrodo beribės, tačiau būtų sunku surasti žmogų, kuris neturėtų savų baimių.

baimes veidasBaimė – mūsų pačių vaizduotės sukurtas jausmas, kylantis dėl apibrėžtų objektų (pvz.: vorų baimė) ar pasikartojančių situacijų (pvz.: žiūrėjimas žmonėms į akis, mirties baimė, baimė dėl galimai nesėkmingų tarpusavio santykių, finansinio nepriteklius baimė ir t.t.). Beveik visais atvejais baimė yra lydima nerimo jausmo.

Baimė yra vienas didžiausių energijos vampyrų, nuolatinis galvojimas apie ją ilgainiui mus išsekina. Bandydami išvengti baimę sukeliančių objektų ar situacijų, mes prarandame spontaniškumą bei atribojame save nuo aplinkos, tapdami vis labiau uždaresni arba sugalvojame įvairiausių pateisinimų savo baimei.

Nepateisinti savo baimės

Jei mums kada nors vaikštinėjant miške kelią būtų pastojęs plėšrus žvėris, didelė tikimybė, kad net ir praėjus daugeliui metų, mes justume didžiulę baimę, vos tik pagalvoję apie ėjimą į mišką

Bandydami šiuo nemaloniu patyrimu pateisinti savo baimę, mes ją tik dar labiau stiprinsime ir auginsime. Visada galime atrasti baimę sėjančių priežasčių, tačiau baimė pati savaime mums nesuteikia nieko gero. Mes galime rinktis: atiduoti atsakomybę praeičiai arba prisiimti atsakomybę už dabartį. Pasirinkdami pirmąjį variantą, mes tampame savo paties kaliniais, visais įmanomais būdais siekdami išvengti baimę sukeliančių objektų ar situacijų. Pasirinkdami antrąjį variantą, mes pasitraukiame iš komforto zonos ir pajudame į kupiną nežinomybės kelią, vedantį savęs pažinimo link. Abu keliai nėra lengvi, kaip ir nėra jokio kito lengvo kelio.

Jeigu jūs sakote „aš galiu įveikti savo baimę“- jūs esate teisūs. Jeigu jūs sakote „aš negaliu įveikti savo baimės“- jūs taip pat esate visiškai teisūs. Viskas priklauso nuo to, kokią tiesą renkatės ir kuriuo keliu nusprendžiate eiti.

Grįžimas į dabartį

Kai atsitinka tai, ko mes bijome, mes išmokstame „laukti“ kitos baimės. Jei pažiūrėtumėte į savo didžiausias baimes, pamatytumėte, kad dauguma jų susijusios su praeityje įvykusiais nemaloniais įvykiais ar su ateities projekcijomis. Baimė dažniausiai niekada negyvena dabartyje, ji veikiau gyvena mūsų mintyse, o ten gyvena ir mūsų praeitis, ir mūsų ateitis.

Mes tampame priklausomi nuo savo baimių. Kuo mes labiau koncentruojamės į savo baimes, galvojame apie jas, tuo jos labiau auga. Juk kuo daugiau mes valgome, tuo labiau plečiasi mūsų skrandis, lygiai tas pats vyksta ir su mūsų baimėmis, kurios auga mumyse.

Tačiau sutelkę savo dėmesį į dabartį, pastebėtume, jog joje nieko gąsdinančio nėra, todėl svarbu atrasti tokias veiklas, kurios mums maksimaliai padėtų susikoncentruoti į dabarties momentą. Kuo daugiau laiko praleisite dabartyje, tuo mažiau laiko liks nerimą keliančioms mintims. Tokios veiklos gali būti pačios įvairiausios: buvimas su šeima, skaitymas, sportas, darbas sode ar bet koks kitas darbas, padedantis maksimaliai būti dabarties momente.

Žiūrėjimas baimei į akis

Kiekviena baimė yra tarsi gruobuonis, kuris mūsų tyko ir siekia mus užvaldyti. Šis „žvėris“ yra mūsų pačių fantazija, kuri, kaip jau minėta, susiformuoja iš praeities įvykių ar ateities projekcijų. Kuo mes labiau stengsimės išvengti šio gruobuonies, tuo labiau jis mus persekios, jam patinka justi mūsų silpnumą ar pastangas pabėgti nuo to, kas neišvengiama. Kai tik mes atsukame nugarą plėšrūnui ir stengiamės nuo jo pabėgti, mes tampame pažeidžiami ir kaskart esame pasmerkti pralaimėjimui.

Norėdami nuvyti šalin mus persekiojantį gruobuonį, turime išmokti elgtis visiškai priešingai. Mes turime išdrįsti atsisukti ir pažvelgti jam tiesiai į akis. Dar daugiau – mes turime žengti link jo. Nuspręsdami taip pasielgti, mes neabejotinai pasitrauksim iš mums saugios ir įprastos zonos, galbūt baimė užvaldys mūsų kūną, o protas sunkiai susivoks, kas su juo vyksta, tačiau galime būti tikri, kad prieš mus stovinčiai baimei tai bus netikėta. Ilgus metus ji mus persekiojusi, dabar matys, kad vyksta kažkas visiškai priešingo:jo auka pradės artėti, bet nebesistengs pabėgti, kaip kad būdavo iki tol. Baimė, įgaunanti plėšrūno pavidalą, neabejotinai bandys gintis bei įrodyti savo jėgą, galbūt ji mus apdraskys ir privers mus parklupti dar ir dar kartą, tačiau, jei kaskart sugebėsime savyje atrasti vidinės jėgos vėl atsistoti ir drąsiai žengti link jos, ilgainiui tai ją privers trauktis, o galiausiai – ji atsisakys savo ketinimo mus apskritai persekioti. Ji paprasčiausiai pamirš jus, o jūs – ją.

Baimės priėmimas

Prieš einant į akistatą su savo baime, natūraliai iškyla mus kankinantys klausimai: „kas, jeigu tai vėl pasikartos?“, „kas, jeigu tai vėl privers mane jaustis sugniuždytu ar netgi pažemintu?“. Šios nerimą keliančios mintys nusėda mūsų kūne, mes pradedame jausti nemalonius simptomus, kurie tik dar labiau sukausto mūsų kūną ir mintis.

Dauguma iš mūsų tuo metu stengiasi sukontroliuoti savo baimę. Tačiau tai yra esminė klaida, sukelianti mums dar didesnį nerimą, ko pasekoje kyla dar didesnė baimė. Juk prieš mus esančio gruobuonies mes negalime nei nugalėti, nei nuo jo pabėgti. Kaskart stengdamiesi jį nugalėti ar nuo jo pabėgti, mes būsime pasmerkti pražūčiai, dar vienam pralaimėjimui su savimi.

Tačiau kaipgi tada mums reikėtų elgtis? Mes turime elgtis visiškai priešingai, nei kad elgdavomės iki tol.Turime pasistengti priimti savo baimę. Tiesiog priimti ir nebesistengti nieko kontroliuoti, bet ir nesistengti nuo jos pabėgti.

Kuo labiau priimsime savo nerimą, suvokdami, kad viso labo tai yra mūsų organizmo atsakas į baimę keliančią situaciją, tuo greičiau mes nurimsime, nes mums nebebus ko bijoti, nebus ką kontroliuoti. Priimdami tai, kas su mumis vyksta, mes nebeskatinsime savo organizmo išskirti adrenalino.

Ar teko kada nors matyti antilopę, bėgančią nuo ją besivejančio žvėries? Tuo metu visas jos kūnas būna mobilizuotas į pabėgimą nuo pavojaus. Bet jei plėšrūnas ją paveja ir prispaudžia prie žemės, ji nurimsta. Ji vadovaujasi savo instinktais, nes kai gruobuonis yra šalia, nebe laikas kovoti ar bėgti, kitu atveju, ji būtų pasmerkta pražūčiai. Ji nurimsta ir laukia. Ir jei tai yra akimirka, kai gruobuonis ją suės, ji tai priima. Galbūt tai yra vienintelis šansas jai išsigelbėti. Tegul viskas įvyksta taip, kaip turi įvykti.

Mūsų ginklai

Prieš eidami į akistatą su savo baime, mes turime turėti tam tikrų ginklų, kurie mums padėtų jaustis tvirčiau bei pagelbėtų grėsmės akivaizdoje. Tačiau tie ginklai nukreipti ne į gruobuonies sunaikinimą ar pabėgimą nuo jo, o į mus pačius.

Tam kad sugrįžtume į save, nereikia kažkokių ypatingų pastangų, tereikia akimirką sustoti ir sutelkti dėmesį į sąmoningą kvėpavimą. Sąmoningas kvėpavimas padės mums atpalaiduoti ir nuraminti savo kūną bei protą, padės liautis tiek daug galvoti apie praeitį ar būsimą ateitį. Įkvėpdami mintyse tarkite sau – „įkvėpiu“, iškvėpdami – „iškvepiu“. Būkite su savo kvėpavimu. Juk pats kvėpavimas nereikalauja jokių pastangų, jei esame gyvi, vadinasi, ir kvėpuoti visi sugebame. Sąmoningas kvėpavimas sujungia mūsų mintis su kūnu bei atitolina protą nuo nerimą keliančių minčių.

Grėsmės akivaizdoje mes pernelyg akcentuojamės į tai, kas vyksta mūsų kūno viduje. Kiekvienas jaučiamas nemalonus simptomas mums didina nerimo jausmą. Kuo labiau mūsų dėmesys krypsta į šiuos nemalonius simptomus, tuo labiau mus užvaldo baimė. Mes turėtume pasistengti į mus supančią aplinką pažvelgti ne baimės, o savo akimis. Nukreipę savo dėmesį nuo savęs į išorę, mes pamatysime, kad ne tikrovė mus gąsdina, o tai, ką sukuria mūsų fantazija.

Visi šie išvardinti ginklai padės labiau kontroliuoti kylantį nerimą, o pradėjus kontroliuoti nerimą, mes imsime labiau pasitikėti savimi, būdami akistatoje su savo baime.

Neatiduoti savo galių išorei

Tačiau dažnai baimė yra susijusi su mintimi, jog kažkas išorėje yra stipriau už mus pačius. Viskas, ką mes matome, yra paremta mūsų pačių suvokimu. Mes sunaudojame daug energijos ten, kur krypsta mūsų dėmesys. Todėl, jei didžiąją laiko dalį mūsų dėmesys krypsta tik į tai, kas mus gąsdina, mes išsekiname save, o baimė tolygiai auga.

Tačiau mes galime rinktis, kur skirti savo energiją: ar ten, kur mes norime būti, darydami tas veiklas, kurios mus papildo, bendraudami su tais žmonėmis, su kuriais mums norisi bendrauti, ar visgi viską atiduodame baimei, tapdami uždari ir atsiskyrę nuo pasaulio, arba priešingai – esame visuomeniški, „sėkmingi“ žmonės, tačiau išeikvojame labai daug vidinės energijos, kad paslėptume savo baimes.

Tik tada, kai suvokiame, jog esame savo mąstymo architektai, nuo ko priklauso mūsų mintys ir jausmai, tik tada galime rinktis, kur mes norime būti – baimės gniaužtuose ar tame būvyje, kuriame mums norisi būti.

 

Laurynas Urbšys
www.psichoterapijoskabinetas.lt

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė

DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!