Brandžios, augančios asmenybės bruožai

11 Responses

  1. Rima parašė:

    Suvokimas dažniausiai ateina po didelių išgyvenimų, už kuriuos tu net ir nenorėdamas turi būti dėkingas – vie už tai, kad per kančią pradedi suprasti gyvenimo esmę.

  2. Roma parašė:

    Man virs 40, bet vis dar esu labai nesubrendusi… Nei vidines ramybes, nei gyvenimo dziaugsmo, nei pasitenkinimo. Labai liudna. :(

    • Remigijus parašė:

      Laba diena, Roma.
      Labai liūdėti neverta, geriau imtis darbo, kasdien pradėti gyventi bent truputį ramiau, pozityviau. Kol esame gyvi, tol turime savo šansą augti, jei jums būtų ir virš 80, aš jums pasakyčiau tą patį.

  3. Buves sociopatas parašė:

    Grazus straipsnis ir eiliskumas sutampa su mano kopimu is dvasines duobes, bei dziugina suzinoti kokie teigiami bruozai manes dar laukia.
    Taciau pasigedau bent uzuominos kaip pasiekti ta branda. Bruozus ir klausimus kaip ir paminejote, bet nuo ko zmonems reikia pradeti norint bresti?
    As manyciau kad nuo saves pazinimo, gilinimosi i jausmus, mintis – analizavimas kokios ir kodel jos tokios. Toliau perziura paziuru, vertybiu, tikslu, svajoniu, tikejimo – taip atsirenkant kas yra savo, o kas svetima. Tik tuomet manau galima svarstyti apie gyvenimo prasme ir taip bresti.
    Bet cia tik mano nuomone, remiantis asmenine patirtim.

    • Remigijus parašė:

      Į jūsų iškeltą klausimą atsakyčiau panašiai, manau, kad visi mes, kurie kasdien dirbame su savimi siekdami dvasinės ir asmenybinės brandos, einame tuo pačiu keliu, praeiname tuos pačius etapus.
      Sėkmės!

  4. Luka parašė:

    Skaičiau straipsnį su dideliu susidomėjimu. Kiekvienas turbūt jaučia ar jau pasiekė asmenybės brandą. Visi mes skirtingi, vieni anksčiau, kiti vėliau gali tai pajusti ir manau tikrai neverta dėl to sielotis…

  5. Dim parašė:

    Ka daryti jei dialogas su savimi nevyksta, nes pats nezinau atsakymu i savo klausimus. Esu visiskai pasimetes gyvenime.

  6. Sigita parašė:

    Negatyvo savyje ignoravimas prie gero nepriveda.

  7. Giedrius parašė:

    Žmonių pasimetima ir dar didesnį stresą kelia tas nuolatinis kalimas į galvą, kad būtinai turi rasti savo laimę. Neieškotume nežinia ko, tai gyventume gyvenimą tokį, koks jis duotas. Ramiau tada tikrai būtų. O šviestis, savimi dometis, analizuoti ir t.t. niekas ir netrukdo.

  8. Anonimas parašė:

    Dėkui. Labai gražus straipsnis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *