Brandžios, augančios asmenybės bruožai
Ar kada nors klausėte savęs – kas yra svarbiausia gyvenime? Turbūt sutiksite, kad neatsakius į šį klausimą, gyvenimas tampa panašiu į kelionę be tikslo. Galima nesukti sau galvos ir gyventi kaip dauguma: siekti didesnio atlyginimo, geresnės karjeros pozicijos, atiduoti save šeimai, paskirti gyvenimą kūno puoselėjimui. Tiems, kurie ieško kažko daugiau, noriu pasiūlyti dar vieną gyvenimo prasmę ir tikslą: asmenybės auginimą. Gal kažkam tai padės atsirinkti, kas gyvenime svarbiausia.
Asmenybė yra tai, kuo mes save jaučiame gyvenime, kas renkasi tarp dvasinių ir materialių vertybių, tai mūsų sukauptas jausminių-emocinių dominančių bagažas. Asmenybė nėra intelektas, išsilavinimas ar charakteris. Asmenybė gali vystytis, o gali ir likti tokia pati. Toliau pavardinsiu bruožus, kurie būdingi brandžiai, augančiai asmenybei.
Brandus žmogus sugeba savarankiškai mąstyti, analizuoti informaciją, nepasiduoti daugumos nuomonei, netikėti aklai tuo, ką mums siūlo masinės informacijos priemonės.
Brandi asmenybė gerai jaučia savo nuotaikas, emocijas ir neleidžia joms užvaldyti savęs. Dominuojanti būsena – vidinė laisvė, ramybė, pozityvumas, gebėjimas rinktis savo vidines reakcijas, kai lieka vis mažiau impulsyvumo, mechaniškumo, daugiau sąmoningumo.
Brandi asmenybė sugeba rasti bendrą kalbą su įvairiais žmonėmis, besiskiriančiais savo išsilavinimu, pažiūromis. Beje, ši savybė tampa vis svarbesne mūsų informaciniame technologiniame pasaulyje, išlavinę ją galėsime daug lengviau rasti norimą darbą, draugų, tapti populiariu.
Brandi asmenybė nuolat ieško ir taiko įvairius savęs pažinimo būdus – tai savęs stebėjimo, analizavimo technikos, meditacijos, dvasinės praktikos. Ji stengiasi kuo dažniau kasdienėje veikloje stabtelėti ir paklausti savęs: ką dabar jaučiu? Kokios mintys sukasi galvoje? Kasdienės meditacijos tampa įpročiu ir maloniu poilsiu nuo rutinos ir stresų.
Brandi asmenybė gyvena sąžiningai, aiškiai jaučia kas yra dora, o kas – ne. Sąžinės arba intuicijos balso girdėjimas yra esminė asmenybės augimo sąlyga, tai augimo pagrindas, kaip oras ar vanduo gyvybei. Mes nuolat renkamės ko klausyti: sąžinės, intuicijos ar nenutrūkstančio minčių srauto galvoje.
Brandus žmogus kontroliuoja savo mintis, jis nuolat renkasi pozityvias ir ignoruoja negatyvias, žinodamas, kokią jėgą turi mintys. Didžiausi nusikaltimai ir didžiausi atradimai prasideda nuo minties. Yra aiškus supratimas, – kas dominuoja mūsų galvoje, toks ir pasaulis aplinkui.
Asmenybei augant atsiranda vis daugiau energijos, nes materialios kasdienės problemos sprendžiasi vis paprasčiau, neeikvojant tam daug jėgų. Kyla noras pažinti pasaulį, save dar giliau, atsiranda susidomėjimas gyvenimu, noras suprasti giluminius gyvenimo aspektus.
Asmenybei augti padeda savęs klausinėjimas: Kas aš esu? Kokia gyvenimo prasmė? Ką aš veikiu šiame gyvenime? Taip klausinėdami savęs ir ieškodami atsakymų mes išeiname už mums įprastų prasmių, tikslų rato, atlaisviname tuos rėmus, į kuriuos esame save įspraudę: padaryti karjerą, sukurti šeimą, pastatyti namą. Juk asmenybės augimui ribų nėra, mes patys neleidžiame sau augti toliau, pvz. tapti laimingais nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių, išeiti iš materijos ribų, patirti amžinybę.
Kuo asmenybė brandesnė, tuo stipresnis noras dalintis, o ne imti. Aišku, malonu gauti artimųjų dovaną, premiją darbe, tačiau tikras džiaugsmas ir ramybė ateina, kai daliniesi savo patirtimi, padedi kitam tapti brandesne asmenybe.
Brandi asmenybė supranta, kad laimė – tai ne problemų nebuvimas, o vidinė būsena. Laimingu galima būti tik šią akimirką, o laimingas gyvenimas ir susideda iš tokių akimirkų, kai galime būti laimingi čia ir dabar, nepriklausomai nuo mūsų problemų, nepatenkintų troškimų. Šis supratimas padeda mums patirti kuo daugiau laimės akimirkų. Brandi asmenybė supranta, kad jei ką ir verta kaupti šiame gyvenime, tai tokias laimės akimirkas.
Brandi asmenybė aiškiai suvokia, kad gyvenimas turi pabaigą ir laikas bėga greitai. Dažnai mes linkę pamiršti, ignoruoti mintis apie gyvenimo baigtinumą ir visą dėmesį skirti nesibaigiančiam problemų sprendimui ir tikslų įgyvendinimui. Tačiau pažiūrėkime aplinkui ir į save, ar tikrai taip gyvendami mes esame laimingi? Darbas nuo ryto iki vakaro, nuolatinis skubėjimas, nuovargis. Paklauskite savęs, kada paskutinį kartą grožėjotės saulėlydžiu ar vaivorykšte, neskubėdami vakarojote su artimais žmonėmis? Aiškus gyvenimo baigtinumo suvokimas padeda mažiau skubėti, neįsitraukti į nesibaigiančių problemų verpetą. Tai padeda aiškiau įvertinti kiekvieno mūsų noro kainą – kiek jėgų ir laiko mums tai kainuos, ar tikrai verta įgyvendinti kiekvieną proto padiktuotą norą?
Brandi asmenybė gyvenime labiau pasikliauja jausmais, intuicija. Kilusi idėja ar noras pirmiausia patikrinama intuityviai, jei kyla jausmas, kad tai yra gerai, teisinga, tada pasitelkiamas protas, kurio pagalba ir įgyvendinama kilusi mintis. Noras viską spręsti racionaliai, logiškai, ignoruojant intuityvią išmintį dažnai tik pagilina senas problemas ir sukuria naujas, nes mes negalime logikos pagalba apskaičiuoti visų galimų variantų.
Brandi asmenybė priima ir sėkmę ir nesėkmę ramiai, galima sakyti filosofiškai, suprasdama visų įvykių santykinumą. Šią savybę gerai iliustruoja istorija, kuri pasakoja apie valstietį, kurį kaimynai laikė turtingu, nes jis turėjo arklį, su kuriuo ardavo žemę ir gabendavo krovinius. Kartą arklys pabėgo iš šeimininko kiemo. Kaimynai užjautė valstietį dėl ištikusios nelaimės, tačiau jis atsakė labai paprastai: „Nelaimė? Kas žino?!“ Po poros dienų arklys grįžo namo, atsivesdamas dar porą laukinių arklių. Kaimynai atskubėjo pasveikinti su tokia sėkme. „Sėkmė? – tarė šis. – Kas žino?“ Kitą dieną valstiečio sūnus bandė pažaboti vieną iš laukinių arklių, tačiau šis jį pargriovė ir sulaužė koją. Dabar kaimynai atėjo paguosti valstiečio. Tačiau jis vėl labai ramiai pastebėjo: „Kas žino?“ Po savaitės kaime pasirodė rekrūtus renkantys kareiviai. Valstiečio sūnų su lūžusia koja, be abejo, paliko namuose. Apie tai sužinoję kaimynai kalbėjo, kad valstiečiui labai sekasi. Tačiau ir tada žmogus atsakė: „Kas žino?“
Asmenybės branda mums atneša taip trokštamą nusiraminimą ir gyvenimo džiaugsmą, kuo brandesni tampame, tuo dažnesni ir gilesni yra laimės, pilnatvės, ramybės išgyvenimai. Investuoti dalį savo energijos ir laiko į asmenybės vystymą verta dar ir todėl, kad asmenybės brandos negali paveikti nei ekonominės krizės, nei išsiskyrimai su artimaisiais, nei ligos ir bėgantys metai.
Jausti ramybę, šilumą, būti patenkintu gyvenimu – tai yra paprasta, natūralu ir pasiekiama kiekvienam, tereikia tik šiek tiek pastangų kasdien ir tikėjimo, kad galime augti ir tapti Asmenybėmis iš didžiosios raidės.
Remigijus Stripeikis | gyvenkimegeriau.lt
Psichologas
Iliustracija: Pablo Heimplatz
Suvokimas dažniausiai ateina po didelių išgyvenimų, už kuriuos tu net ir nenorėdamas turi būti dėkingas – vie už tai, kad per kančią pradedi suprasti gyvenimo esmę.
Man virs 40, bet vis dar esu labai nesubrendusi… Nei vidines ramybes, nei gyvenimo dziaugsmo, nei pasitenkinimo. Labai liudna. :(
Laba diena, Roma.
Labai liūdėti neverta, geriau imtis darbo, kasdien pradėti gyventi bent truputį ramiau, pozityviau. Kol esame gyvi, tol turime savo šansą augti, jei jums būtų ir virš 80, aš jums pasakyčiau tą patį.
Ačiū.
Grazus straipsnis ir eiliskumas sutampa su mano kopimu is dvasines duobes, bei dziugina suzinoti kokie teigiami bruozai manes dar laukia.
Taciau pasigedau bent uzuominos kaip pasiekti ta branda. Bruozus ir klausimus kaip ir paminejote, bet nuo ko zmonems reikia pradeti norint bresti?
As manyciau kad nuo saves pazinimo, gilinimosi i jausmus, mintis – analizavimas kokios ir kodel jos tokios. Toliau perziura paziuru, vertybiu, tikslu, svajoniu, tikejimo – taip atsirenkant kas yra savo, o kas svetima. Tik tuomet manau galima svarstyti apie gyvenimo prasme ir taip bresti.
Bet cia tik mano nuomone, remiantis asmenine patirtim.
Į jūsų iškeltą klausimą atsakyčiau panašiai, manau, kad visi mes, kurie kasdien dirbame su savimi siekdami dvasinės ir asmenybinės brandos, einame tuo pačiu keliu, praeiname tuos pačius etapus.
Sėkmės!
Skaičiau straipsnį su dideliu susidomėjimu. Kiekvienas turbūt jaučia ar jau pasiekė asmenybės brandą. Visi mes skirtingi, vieni anksčiau, kiti vėliau gali tai pajusti ir manau tikrai neverta dėl to sielotis…
Ka daryti jei dialogas su savimi nevyksta, nes pats nezinau atsakymu i savo klausimus. Esu visiskai pasimetes gyvenime.
Negatyvo savyje ignoravimas prie gero nepriveda.
Žmonių pasimetima ir dar didesnį stresą kelia tas nuolatinis kalimas į galvą, kad būtinai turi rasti savo laimę. Neieškotume nežinia ko, tai gyventume gyvenimą tokį, koks jis duotas. Ramiau tada tikrai būtų. O šviestis, savimi dometis, analizuoti ir t.t. niekas ir netrukdo.
Dėkui. Labai gražus straipsnis.