klajoklis

Nuo bendrosios pedagogikos socialinė pedagogika, atsiskyrė palyginti neseniai. Net ir pati pedagogika kaip savarankiška mokslo šaka, susiformavo tik XVII amžiuje. Šis įvykis siejamas su čekų pedagogo J. Komenskio (1670) vardu bei jo veikalo „Didžioji didaktika“ pasirodymu.

Socialinės pedagogikos užuomazgos randamos praktinėje veikloje bei tokių autorių kaip Konstantino Ušinskio, Levo Tolstojaus, Antono Makarenkos veikaluose. Trečiame ir ketvirtame 20 a. dešimtmečiuose socialinės pedagogikos idėjas skleidė įžymūs Kauno universiteto profesoriai S. Šalkauskis, J. Vabalas-Gudaitis, J. Laužikas.

1991 m. pirmą kartą Lietuvoje buvo sukurta socialinio pedagogo pareigybė, tais pačiais metais universitetuose pradėta ruošti socialinius pedagogus ir socialinius darbuotojus. Mokykla tapo atvira socialinei aplinkai ugdymo institucija, integruojanti visus mikrorajone esančius žmonių ir organizacijų išteklius sėkmingai vaikų socializacijai.

makarenkoToliau skelbiama ištrauka yra iš A. Makarenkos veikalo „Pedagoginė poema“. Tekstas tik vietomis nežymiai pakeistas, atsižvelgiant į dabratines kalbos taisykles, iškerpant neesmines vietas, dialogus ar pastabas. Kabučių ir praleistas vietas žyminčių ženklų, įprastų citavimo atvejais, atsisakyta. 

A. Makarenkos knyga, tai dienoraščio forma aprašyta jo asmeninė patirtis, įkuriant ir puoselėjant nepilnamečių nusikaltėlių koloniją. Tai savotiška socialinė laboratorija, į kurią patekę nebrandūs ir amoralūs individai tampa asmenybėmis ir tiesiog vertingais visuomenės nariais. Įvadas parašytas remiantis Irenos Leliūgienės vadovėliu „Socialinė pedagogika“. Straipsnio pavadinimas sutampa su knygos skyriaus pavadinimu. Ištrauka pasirinkta kaip kultūringos, brandžios visuomenės tapsmo pavyzdys, metafora, kuri gali būti vaisinga savo įžvalgomis ir mūsų laikais.


Nežiūrint labai retų išimčių, kolonistai visada gražiai sugyvendavo su mumis, pripažindavo, kad reikia dirbti ir mokytis, ir visiškai aiškiai suprato, kad visa tai išplaukia iš bendrų mūsų interesų. Jų tingėjimas ir nenoras pakęsti sunkumus pasireikšdavo grynai zoologiškai ir niekados nepasiekdavo protesto formos.

Mes, žinoma, supratome, kad visas šis gerumas tėra vien tik paviršutinis disciplinos pasireiškimas ir kad už jo neslypi jokia, net ir pati primityviausia, kultūra.

Klausimas, kodėl kolonistai gyvena tokiose vargingose sąlygose ir dirba gana sunkų darbą ir kodėl jie neišsibėgioja – šis klausimas buvo sprendžiamas, žinoma, ne vien tik pedagoginėje plotmėje. Gyventi gatvėje 1921-aisiais metais nebuvo ypatingai malonu. Nors mūsų gubernija ir nebuvo įrašyta į badaujančiųjų sąrašą, bet mieste jau vis dėlto buvo gana rūgštu ir netgi alkanoka.

Apskritai mūsų auklėtiniai buvo tikras itin ryškių charakterio bruožų ir labai siauro kultūrinio išprusimo junginys. Kaip tik tokius ir stengdavosi siųsti į mūsų koloniją, specialiai skirtą sunkiai auklėjamiems. Beveik visi jie būdavo mažaraščiai arba ir visai neraštingi, beveik visi pripratę prie nešvaros ir utėlių; santykiuose su kitais jų primityvusis heroizmas visada griebdavosi įprastinės apsigynimo ir grasymo pozos.

Iš visos šitos minios išsiskyrė tik keletas aukštesnio intelektualinio lygio berniukų. Likusieji tiktai palaipsniui ir nepaprastai iš lėto pasisavindavo žmogiškosios kultūros laimėjimus, ir tuo lėčiau, juo mes būdavome neturtingesni ir alkanesni.

Pirmaisiais metais mus ypač slėgė jų nesiliaująs palinkimas į tarpusavio vaidus, baisiai silpni kolektyviniai saitai, sutraukomi kiekviename žingsnyje dėl mžiausio menkniekio. Dažniausiai tai kildavo net ne dėl kokios nors nesantaikos, o vis dėl tos heroizmo pozos, kurios nekoreguodavo joks politinis nusimanymas.

Apskritai padėtis atrodė labai nepavydėtina, bet vis dėlto kolektyvo daigai, prasikalę pirmąją žiemą, po truputį žaliavo mūsų bendruomenės tarpe, ir tuos želmenis reikėjo žūt būt išgelbėti, negalima buvo leisti, kad nauji auklėtinių papildymai nuslopintų tokius brangius daigus. Didžiausiu savo nuopelnu aš laikau tai, kad tuo metu pastebėjau šitą svarbų reiškinį ir nustačiau tikrąją jo vertę. Tų pirmųjų daigų saugojimas vėliau pasirodė esąs taip neįtikėtinai sunkus, be galo ilgas ir varginantis procesas, kad jei būčiau žinojęs, tai iš anksto tikriausiai būčiau išsigandęs ir atsisakęs kovoti. Gera buvo tik tai, kad aš visada jaučiau gyvenąs pergalės išvakarėse, o dėl to tereikėjo būti tik nepataisomu optimistu.

Kiekviena ano meto mano gyvenimo diena būtinai būdavo pripildyra ir tikėjimo, ir džiaugsmo, ir nusivylimo.

Štai, atrodo, viskas eina sėkmingai. Auklėtojai vakare baigė savo darbą, perskaitė kokią knygelę, šiaipsau pasišnekėjo, pažaidė, palinkėjo berniukams labos nakties ir išsiskirstė. Auklėtiniai atrodė ramūs, rengėsi eiti gulti. Mano kambaryje plaka paskutiniai darbo dienos pulso dūžiai, kaip staiga klykdamas įpuola koks mažylis:

kolonistai– Miegamajame berniukai peiliais pjaustosi!
Aš šaunu iš kambario. Miegamajame klyksmas. Ketrtėje dvi žvėriškai įtūžusios grupės. Grūmojimai ir išpuoliai maišosi su tokiais keiksmais, nuo kurių net akys raibsta, kažkas kažkam trenkia į ausį, Burunas iš vieno herojaus atima suomišką peilį, o jam iš tolo šaukia:
– O tu ko čia kišiesi? Ar nori, kad aš su tavimi atsiskaityčiau?
Ant lovos, apsuptas viso būrio užjaučiančių, sėdi sužeistasis ir paklodės gabalu persiriša perpjautą ranką.

Aš niekados neskirdavau besipešančiųjų, nesistengdavau jų perrėkti. Stoviu tylėdamas tarpduryje ir stebiu. Pamažu jaunuoliai pastebi, kad aš čia, ir aptilsta. Ūmai užėjusi tyla prablaivo ir net labiausiai įniršusius. Suomiški peiliai slepiami, kumščiai nusileidžia, pikti pilni burnojimų monologai nutrūksta nebaigti sakyti. Bet aš vis tyliu: mano paties širdyje ima virti pyktis visam šitų laukinių pasauliui. Tai bejėgiška neapykanta, nes aš puikiausiai žinau, kad šiandien ne paskutinis kartas.

Pagaliau miegamajame įsigali klaiki, sunki tyla, nuščiuva net duslūs, įtempti atodūsiai.

Tada staiga užsidegu aš pats, užsidegu ir tikro įtūžimo pagautas bei visiškai sąmoningai sušunku:
– Peilius ant stalo! Ei, greičiau, velniai!

Ir jie deda ant stalo peilius: suomiškus, virtuvinius, specialiai paimtus „atsiskaityti“, lenktinius ir pačių pasidarytus kalvėje. Visi stovi nuleidę galvas.
– Gulti!..

Aš neišeinu iš miegamojo, kol visi nesugula.

Rytojaus dieną auklėtiniai stengiasi neprisiminti vakarykščio skandalo. Aš taip pat visiškai jo neprimenu. Praeina vienas mėnuo, kitas. Per visą tą laiką paskiri nesantaikos židiniai po truputį smilksta kažkur slaptai, pakampėse, bet jeigu jie mėgina įsidegti, tai pats kolektyvas greitai juos užgesina.

Bet staiga vėl sprogsta bomba, ir vėl įsiutę, į žmones nepanašūs kolonistai vaikosi vienas kitą su peiliais.

Vieną vakarą aš pamačiau, kad man būtinai reikia, kaip sakoma, stipriau priveržti veržlę. Po vienų peštynių aš įsakau ateiti į mano kambarį Čiobotui, vienam iš labiausiai nenumaldomų suomiško peilio riterių. Jis klusniai atgūrina. Aš jam sakau:
– Tau teks išsinešdinti iš kolonijos.
– O kur man eiti?
– Aš tau patariu dangintis ten, kur leidžiama pjaustytis. Šiandien, tu, dėl to, kad draugas neužleido tau vietos valgomajame, nėrei jam peiliu. Va tai ir ieškokis tokios vietos, kur ginčai peiliu sprendžiami.
– Kada man išeiti?
– Ryt rytą.

Jis išeina paniuręs. Rytą per pusryčius visi auklėtiniai kreipiasi į mane, prašydami, kad leisčiau Čiobotui pasilikti, jie už jį atsaką.
– Kuo gi jūs laiduojate?
Jie nesupranta.
– Kuo gi jūs laiduojate? Va, jeigu jis visgi griebsis peilio, ką jūs tada darysite?
– Tada jūs jį išvarysite.
– Vadinasi, jūs niekuo nelaiduojate? Ne, jis išeis iš kolonijos.

Čiobotas po pusryčių priėjo prie manęs ir tarė:
– Sudie, Antonai Semionovičiau, dėkui už mokslą…
– Iki pasimatymo, neminėk blogu žodžiu!Jeigu bus riesta, – ateik, tik ne anksčiau kaip po dviejų savaičių.

Po mėnesio jis atėjo sulysęs ir išblyškęs.
– Aš štai atėjau, taip, kaip jūs ir sakėte…
– Neradai tokios vietos?
Jis nusišypsojo.
– Kodėl „neradai“? Yra tokių vietų… Aš būsiu kolonijoje, aš nebeimsiu peilio net į rankas.
Kolonistai meiliai sutiko mus miegamajame.
– O vis dėlto atleidote! Mes taip ir sakėme.

Pagal: A. Makarenka (1950). Pedagoginė poema. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla.  84-87 p.

loading...