Esu uždaras žmogus, neatskleidžiantis savo jausmų ir emocijų

3 (4)

Sasha Freemind / Unsplash

Seniai jau norėjau čia parašyt, bet vis pabijodavau, o dabar manau jau atėjo laikas. Pradėsiu nuo to, jog turiu gana sudėtingą gyvenimą. Daugelis sako, jog aš esu uždaras žmogus, neatskleidžiantis savo jausmų ir emocijų. Taip, aš turiu taip vadinamus draugus, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog aš nesu jiems reikalinga, jie turi savų draugų, kurie, žinoma, jiems yra daug svarbesni. Labai nepasitikiu žmonėmis ir tas pasitikėjimas vis mažėja. Lyg ir turiu žmones šalia, bet jų lyg ir nėra. Vienu metu pradedu su kažkuo bendrauti, tačiau po kažkiek laiko aš jiems tampu nebereikalinga ir jie tiesiog dingsta iš mano gyvenimo. Vis pastebiu, jog niekam nuoširdžiai nerūpiu. O aš esu tas žmogus, kuris smarkiai prisiriša prie kitų, o vėliau būna labai sunku. Pati dėl kitų žmonių galėčiau padaryti bet ką, nes man be galo svarbi kitų laimė. Tačiau nežinau, pastaruoju metu vis dažniau norisi dingti iš čia. Lyg ir esu šiame pasaulyje, bet manęs lyg ir nėra. Pripažinsiu, buvau pradėjus galvot apie savižudybę, nebesijaučiu gerai. Norėčiau kažką pakeisti, tačiau vis kai pradedu, sugrįžtu į tą patį pradžios tašką. Aplinkiniai mane mato kaip laimingą, visada besišypsantį žmogų, bet blogiausia tai, kad jie nieko daugiau žinoti ir nenori. Neturiu žmogaus, su kuriuo galėčiau išsikalbėti. Esu šiek tiek kitoks žmogus, nei kiti. Turiu kitokį mąstymą, todėl kartais dėl to yra labai sunku. Kartais per daug apie viską galvoju, gyvenu savo mintyse. Esu ėjusi pas psichologę, kuri pasakė,jog turiu psichologinių problemų ir psichologinių traumų, tačiau jau nebe suprantu kas pastaruoju metu man yra negerai. Nebesijaučiu gerai, nebenoriu nieko, nepasitikiu savimi bei nebežinau ką daryti. Vis bandydavau kažką pakeisti, bet nebegaliu, nebetikiu niekuo. Nors ir turiu tai, ko reikia žmogaus egzistencijai, bet kažkas ne taip, kažko trūksta, o gal kažko per daug.

Agnė

Komentuoja psichologas Juris Beltė

Sveika, Agne, tavo laiškas ilgas ir kupinas emocijos, bet iš jo daryti kokias nors išvadas ir ką nors patarti yra sunku, nes trūksta papildomos informacijos.

Mūsų psichoemocinė sfera formuojasi vaikystėje ir nuo vaikystėje patirto auklėjimo, įvykių, traumų priklauso šiandieninis pasitikėjimas savimi, savęs ir kitų vertinimas. Jei šių faktorių poveikis nebuvo labai intensyvus ir pats vaikas yra gana atsparus jų poveikiui, tuomet didelės žalos nebus – žmogus išaugs savimi ir kitais pasitikintis, pasaulį ir savo galimybes pasaulyje bus linkęs vertinti optimistiškai, su aplinkiniais sugebės kurti produktyvius santykius. Jeigu aplinka buvo vaiko psichiką labiau žalojanti, o vaikas jautresnis, tuomet jis priverstas adaptuotis. Dažniausiai adaptacija pasireiškia per prisitaikymą ir paklusnumą – vaikas praranda pasitikėjimą savimi ir kitais, atsiranda emocinio ir kognityvinio pobūdžio suvaržymai (emocijos užspaustos, sudėtinga priimti sprendimus, jaučiasi bejėgis). Jeigu realybė traumuojanti, realybės vaizdinys iškreipiamas – žmogus suaugusiame gyvenime vadovaujasi ne racionalia situacijos analize, o vertina viską pagal savo deformuotą pasaulėžiūrą, kuria, be abejo, jis tiki, ir, kad nenustotų tikėti, nesąmoningai provokuoja situacijas, kad jos vėl ir vėl patvirtintų jo iracionalių nuostatų „teisingumą“. Formuojasi įprotis kentėti, pasyviai laukti nors trupučio laimės ir jaustis nuskriaustu, kai kiti tos laimės taip ir neatneša…

Visas tavo laiškas, Agne, yra apie paklusnų vaiką, kuris vis dar nori tikėti gražiomis pasakomis.

Pasaulis savaime nėra nei blogas, nei geras, o jo „blogumas“ ar „gerumas“ yra mūsų vidinio vertinimas atspindys. Jei nuvertini save, nuvertini ir kitus.
Nežinau, ar savo atsakymu galėsiu tau padėti, bet tikiuosi, kad taps kažkiek aiškiau, kur slypi problemos ir kur ieškoti sprendimų rakto .

Rašai „Sveiki, seniai jau norėjau čia parašyti, bet vis pabijodavau, o dabar manau jau atėjo laikas.”. Ko bijoti ir ko laukti? Nėra jokio racionalaus paaiškinimo, dėl ko reikia bijoti. Nereikia laukti, kol ateis laikas, geriausias laikas veikti yra dabar. Save nuvertinantis žmogus yra pasyvus, linkęs kentėti ir laukti, kad kažkas savaime įvyks, kol kažkas ką nors padarys, o jis galės tai vertinti, dažniausiai, deja, neigiamai. Būtina keisti kentėjimo įprotį – kažkas netenkina – išanalizuoti situaciją ir imtis aktyvių veiksmų problemos eliminavimui.

“Daugelis sako, jog aš esu uždaras žmogus, neatskleidžiantis savo jausmų ir emocijų” – Šis sakinys indikuoja, kad tavo savivertė per daug priklauso nuo kitų žmonių nuomonės apie tave. Ne tiek svarbu yra kaip kiti vertina tave, o tu pati kaip vertini save. Be to, jeigu jau kiti taip ir sako, matyt, jie savo aplinkoje nori matyti “gyvą” žmogų su jausmais ir emocijomis. Nustok bijoti rodyti jausmus ir emocijas! Neprivalai patikti visiems, bet visiems patinka bendrauti su nuoširdžiais žmonėmis.

“Taip, aš turiu taip vadinamus draugus, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog aš nesu jiems reikalinga, jie turi savų draugų, kurie, žinoma, jiems yra daug svarbesni.” Čia tiesiog nuosavą atsakomybę už santykius bandai suversti kitiems. Ar jie žino, ko tu nori santykiuose su jais? Ar tu žinai, ko kiti iš tavęs nori santykiuose? Ką tu suteiki kitiems, kad tave vertintų? Ir visiškai klaidinga yra manyti, kad būtina atspėti kito norus ir bandyti daryti jį laimingu. Daug duoti kitam galime tiesiog būdami savimi – žmonės iš bendravimo tikisi lengvumo, nuoširdumo, supratimo, užjautimo, jumoro jausmo, džiaugsmo ir kitų labai paprastų dalykų. Ar tu tuo daliniesi su kitais? Ar nebijai atsiverti kitiems, ar nebijai kitų atvirumo? Ir kaip elgiesi su kitų žmonių pasitikėjimu tavimi, ar pati leidi sau pasitikėti kitais žmonėmis?

“Labai nepasitikiu žmonėmis ir tas pasitikėjimas vis mažėja. Lyg ir turiu žmones šalia, bet jų lyg ir nėra. Vienu metu pradedu su kažkuo bendrauti, tačiau po kažkiek laiko aš jiems tampu nebereikalinga ir jie tiesiog dingsta iš mano gyvenimo.” Tik ugdant pasitikėjimą savimi, pradėsi pasitikėti kitais. Visi mes labiau linkę bendrauti su savimi pasitikinčiais draugais, kurie nebijo ir nevengia tiesiai reikšti savo emocijas, drąsiai išsakyti savo požiūrį įvairiais klausimais. Surask savyje įdomią moterį, draugę, su kuria net pati norėtum draugauti.

“O aš esu tas žmogus, kuris smarkiai prisiriša prie kitų, o vėliau būna labai sunku.” Žinoma, kad taip yra, nes yra baimė prarasti santykius. Tačiau, jei bijai prarasti, jau praradai… Susiformuoja vienpusė priklausomybė santykiuose, kur vienas labiau nori draugauti, negu kitas. Tačiau tai nėra sveiki santykiai, sveiki santykiai yra lygiaverčiai ir laisvi.

“Pati dėl kitų žmonių galėčiau padaryti bet ką, nes man be galo svarbi kitų laimė.” “Pripažinsiu, buvau pradėjus galvot apie savižudybę, nebesijaučiu gerai.” Smarkiai abejoju tuo. Jeigu tau be galo svarbi kitų laimė, tai tu nesipiktintum, nesielavartautum, kad jie nenori su tavimi draugauti. Jeigu tau be galo svarbi kitų laimė, tu nekalbėtum apie savižudybę, nes nusižudžiusi tu draugų tikrai nepadarysi laimingesniais, o kaip tik atvirkščiai – versi jaustis juos kaltais. Ir nereikia dėl draugų laimės daryti bet ko. Tiesiog pati rask būdą būti laiminga, rask sau tikrai įdomią veiklą, kad pačiai gyventi būtų įdomu, džiugu.

“Aplinkiniai mane mato kaip laimingą, visada besišypsantį žmogų, bet blogiausia tai, kad jie nieko daugiau žinoti ir nenori. Neturiu žmogaus, su kuriuo galėčiau išsikalbėti.” Kaip galima kurti pasitikėjimą santykiuose, jei apsimetinėji laiminga. Kiti juk jaučia tavo neautentiškumą, pasimeta, tai ir bendrauja paviršutiniškai. Ir vėl, nereikia kaltinti kitų, kad “jie nieko daugiau žinoti ir nenori”. Kiek tu pati apie kitus nori žinoti? Kuriant santykius visuomet geriau yra nuoširdžiai ir neįkyriai domėtis kitu ir kitas pradės domėtis tavimi. Jeigu šiuo metu neturi žmogaus su kuriuo galima išsikalbėti, problema gana lengvai išsprendžiama – praktiškai kiekvienas psichologas yra pilnai pasiryžęs išklausyti. Tačiau, esu tikras, kad aplinkoje yra ne vienas žmogus, kuris gali išsiklausyti, tik pačiam reikia kreiptis pagalbos. Visgi dauguma žmonių yra geranoriški.

“Esu šiek tiek kitoks žmogus, nei kiti. Turiu kitokį mąstymą, todėl kartais dėl to yra labai sunku. Kartais per daug apie viską galvoju, gyvenu savo mintyse.” Mes kiekvienas esame šiek tiek kitokie, nei kiti. Tuo ir esame kitiems įdomūs. Neturime bandyti būti kaip kiti. O su savo neigiamomis mintimis reikia dirbti, neužsiimti savigrauža. Tiesa, ar sportuoji? Fizinis aktyvumas labai gerai sunaikina neigiamų minčių srautą.

“Esu ėjusi pas psichologę, kuri pasakė, jog turiu psichologinių problemų ir psichologinių traumų, tačiau jau nebesuprantu kas pastaruoju metu man yra negerai. Nebesijaučiu gerai, nebenoriu nieko, nepasitikiu savimi bei nebežinau ką daryti. Vis bandydavau kažką pakeisti, bet nebegaliu, nebetikiu niekuo. Nors ir turiu tai, ko reikia žmogaus egzistencijai, bet kažkas ne taip, kažko trūksta, o gal kažko per daug.”

Psichologinių problemų ir traumų turi absoliučiai visi žmonės, klausimas yra kaip kas su jomis tvarkosi. Rašai, kad bandydavai kažką pakeisti ir, kiek suprantu, nesėkmingai. Negaliu komentuoti, nes šalia nebuvau, tačiau akivaizdu, kad turi dirbti su savęs vertinimu, kad atsirastų pasitikėjimas savimi ir kitais, dirbti su vidinėmis nuostatomis, kad pasaulyje pamatytum daugiau galimybių, o ne problemų. Ko gero, vertėtų vėl kreiptis pagalbos pas specialistą, tačiau ne vienas specialistas neišspręs problemų, jis gali išklausyti, padėti susigaudyti savyje ir parodyti sprendimų kelią, duoti užduočių ir pratimų, kažkiek pakontroliuoti procesą.

Gera žinia yra tai, kad pokyčiai įmanomi. Ne tokia gera žinia yra, kad pokyčiai nesigauna labai lengvai ir greitai. Žmonės eina pas psichologą tikėdamiesi, kad pasikalbėjus pasidarys geriau ir jis išspręs jų problemas. Iš tikrųjų, dažniausiai iš pradžių pasidaro dar blogiau, nes pamatai save tokioje šviesioje, kokioje matyti nenorėtum. Bet tai gali būti gerųjų pokyčių pradžia. Tikiu, Agne, kad tau pavyks tapti žmogumi, kuriam iš tikrųjų rūpi savo ir kitų žmonių gyvenimas!

Juris Belte | www.belte.lt
socialinis psichologas