Gelbėtojas, persekiotojas ir auka – dramatiškas gyvenimo trikampis

0

Skausmingi, problematiški, nesveiki, priklausomi, daug stiprių neigiamų emocijų bei somatinių ligų iššaukiantys santykiai dažnai vystosi pagal vieną ir tą patį psichologinį scenarijų, taip vadinamą Karpmano dramos trikampį.

Karpmano-dramos-trikampis

Šio trikampio kiekvienas kampas turi savo pavadinimą: Gelbėtojas, Persekiotojas ir Auka. Šie trys vaidmenys yra tampriai tarpusavyje susiję ir negali vienas be kito egzistuoti.

Auka

Žmogus, kuris nesąmoningai pasirinko šį vaidmenį pagrindiniu, jaučiasi nieko nemokantis ir mažai ką sugebantis. Ieško to, kas juo pasirūpintų, paguostų, išgelbėtų ar priimtų už jį sprendimą (Gelbėtojas arba Persekiotojas).

Save suvokia nuolat kenčiančiu, nepriimtu ir neteisingai nuskriaustu, nors pats stengiasi dėl kitų, pamiršdamas save, nuolat yra pasiruošęs pasiaukoti dėl kitų, tikėdamasis, kad kada nors kitas tai supras ir įvertins, ar pasiaukos dėl jo.

  • Savimi nesirūpina, negina savęs, nebrėžia savo ribų.
  • Niekad nebūna išgelbėtas, kad ir kiek Gelbėtojas besistengtų
  • Dažnai į gautus patarimus atsako:“ Taip, bet..“

Gelbėtojas

Toks žmogus kovoja su pykčiu ir neteisybe.

  • Įpratęs ignoruoti savo poreikius ir prisiimti atsakomybę už nuskriaustųjų, pažemintųjų likimus.
  • Gelbėdamas kitą, jaučiasi reikalingu ir pakylėtu. Tai suteikia jam galimybę gauti pripažinimą, pajusti savo vertingumą, pasitenkinimą ir pasitikėjimą savimi.
  • Toks žmogus jaučiasi vertingas tik tuomet, kai padeda kitiems. Jis paslaptingai tikisi, kad ir jį kažkada kas nors išgelbės. Veikia su viltimi į bendradarbiavimą, nori, kad kiti patenkintų jo poreikius.
  • Stengiasi tapti nepakeičiamu, kad išvengti vienišumo.
  • Dažnai jaučiasi išduotu, išnaudotu, kitus vadina nedėkingais. Šis jausmas skatina pasijusti Auka arba Persekiotoju.

Persekiotojas

Žmogus, nesąmoningai pasirinkęs šį vaidmenį, dažnai jaučiasi kaltu, degančiu iš gėdos, bet labai stipriu ir teisiu. Jis, norėdamas atsikratyti kaltės ir bejėgiškumo jausmo, kaltina kitus bei siekia nubausti tuos, kurie, jo nuomone, to nusipelnė.

  • Dažnai būna iliuzijoje, kad pilnai gali kontroliuoti situaciją (taip nesėkmingai bando kontroliuoti save). Džiaugiasi valdžios jausmu, jaučia savo reikalavimų ir poelgių teisėtumą ir būtinumą.
  • Nepakenčia nepaklusnumo.
  • Randa trūkumus, klaidas, kritikuoja, spaudžia, kažko reikalauja ir visad žino „ kaip reikia..“
  • Nuolat nerimauja, bet tai slepia, todėl siekia kontroliuoti kitą, kad sumažintų savo nerimą bei sukurtų nuspėjamumo ir pastovumo iliuziją.
  • Jam baisu pripažinti savo baimes, pats jaučiasi pavojingo pasaulio auka.
  • Puolimas – tai pagrindinis jo būdas tvarkytis su kaltės, bejėgiškumo, nusivylimo jausmais ir skausmu.

Buvimas šiame trikampyje kiekvienam iš žaidėjų duoda nemažai antrinės naudos: sudaro sutelktumo, artumo, bendrumo iliuziją, kiekvienas pasiima savo stiprių emocijų maišą, teisę nespręsti savo problemų, o apkaltinti kitą, jaučiasi reikalingas, nepakeičiamas, svarbus.

Aukai labai reikalingi Gelbėtojas (pasidalina savo resursais, įvertina aukos vaidmenį kaip žygį) ir Persekiotojas (suteikia aukos gyvenimui prasmės).

Gelbėtojui reikalinga Auka, kad jis pajustų savo vertę ir svarbą.

Persekiotojui – kad išprojektuotų savo bejėgiškumą, nusimestų įtampą ir rastų kaltininką.

IŠEITIS

– Pamatyti, kad esi dramatiško trikampio veikėjas, suvokti ir įsisąmoninti savo pagrindinį vaidmenį, nes būtent per jį dažniausiai įsitraukiama į šį žaidimą.

– Atsisakyti visų vaidmenų iškart:

  • Užimti stebėtojo poziciją ir neįsitraukti į žaidimą;
  • Nieko negelbėti ( padėti ir gelbėti – skirtingi dalykai)
  • Nedaryti už kitus tai, ką jie patys gali padaryti;
  • Nevykdyti daugiau 50 proc. susitarimo;
  • Įvertinti savo galimybes padėti kitam: ar noriu padėti, ar turiu tam laiko, ar esu pakankamai tam kompetentingas. Jei bent vienas atsakymas yra „ne“ ir Jūs padedate, Jūs įsitraukiate į manipuliacinį žaidimą.
  • Neįsitraukti į svetimus santykius;
  • Nelaukti savo problemų sprendėjo;
  • Neieškoti kaltų, stengtis pamatyti ir įvardinti tik pačius faktus;
  • Nesistengti sutvarkyti aplinkinių gyvenimo
  • Prisiimti atsakomybę už save – savo poreikius, jausmus, mintis, reakcijas, poelgius, už savo bejėgiškumą ir tą skausmą, kurį kartais sukeliame kitiems.

Tik mes renkamės, ką galvoti ir kaip pasielgti. Viskas, ką mes darome, darome tai savo valia, mūsų niekas neverčia.

Lygiai taip pat kitas žmogus renkasi. Jam ir atsakyti už savo pasirinkimą.

Parengė psichologė Daiva Talijūnienė
santykiupsichologija.lt

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here