Iliustracija: lukasbieri / pixabay

Per pastaruosius 10 metų savanorių skaičius Lietuvoje išaugo 3 kartus. Vis dėlto dažnas savanoris rūpindamasis kitais „perdega“. Tada mėgstama veikla nebekelia pasitenkinimo ir ima atrodyti beprasmė. Kaip atpažinti perdegimo sindromą ir jo išvengti? Savo asmenine ir profesine patirtimi dalijasi psichoterapeutas Robertas Petronis, sveikatos psichologė Ieva Vasionytė, labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ vadovė Deimantė Žebrauskaitė. Kalbina psichologijos magistrantė Jogilė Rizgelytė.

Šiemet salotų bare „Mano guru“ pristatyta pirmoji knyga apie perdegimą lietuviškai – Pascal‘io Ide‘o „Perdegimo sindromas: gebėjimo duoti liga“.

Jogilė Rizgelytė. Perdegimo sindromas – itin dažnai vartojama sąvoka. Jums tikrai teko susidurti su perdegusiu žmogumi. Pascal‘is Ide‘as savo knygoje atskiria priešperdegiminę ir perdegimo būseną. Kaip atskirti, kad žmogus yra perdegęs ar einantis to perdegimo link? Kokie galėtų būti to požymiai?

Robertas Petronis. Knygoje priešperdegiminė būsena siejama su profesija, darbine veikla. Pirmiausia ji gresia verslo žmonėms, ypač turintiems savo verslą. Jų darbo diena nenormuota, visiškai be jokių ribų. Jie beveik neatostogauja, nes visą laiką, netgi per vadinamąsias atostogas, tvarko kažkokius reikalus. Kai pasirodo tokie požymiai, reikėtų suklusti. Greitas gyvenimo tempas yra dar vienas požymis.
Kartais savo klientams siūlau pamatuoti vidinę minutę: aš pasakau, kada minutė prasideda, seku, o žmogus tiesiog laukdamas, neskaičiuodamas viduje, sako, kada minutė pasibaigia. Rekordas yra 20 sekundžių. Tai reiškia, kad žmogus gyvena tris kartus greičiau negu eina laikas. Sakyčiau, kad šitie dalykai jau perspėja apie perdegimą. Jeigu jo dar nėra, tai jis greičiausiai artėja.

Ieva Vasionytė. Į mane dažniausiai kreipiasi tie, kaip ir rašoma knygoje, kurie yra iki perdegimo būsenos. Bet prisiminusi savanorystę studentų atstovybėje, dabar jau kaip specialistė galiu įvertinti, kad daugelis jos veikloje dalyvavusiųjų sirgo perdegimu. Pamenu, staiga pasigirsta: O kur Kotryna dingusi? Prisiskambinti neįmanoma, surasti kontaktais, elektroniniais paštais irgi neįmanoma. Praėjus porai savaičių ji atsiranda. Paaiškėja, kad tą laiką tiesiog buvo atsijungusi nuo visko, nuo visų paštų, miegojo, ilsėjosi. Daug žmonių nepajunta ribos, kada jau yra blogai ir būtina sustoti. Tada kūnas turi atsijungti, dar iki žmogui suvokiant, kad jis serga.

R. Petronis. Paminėjau verslininkus, vadovus, bet, žinoma, perdegimas įvyksta ir pagalbos specialistams: gydytojams, psichologams, psichoterapeutams, mokytojams. Aš tai siečiau, net ir žiūrėdamas į save, su tuo, kaip praleidžiu darbo dieną. Tai yra laikas ir buvimas kitam. Kartais per visą dieną negaliu skirti nė minutės sau. Jeigu buvo labai sunki darbo diena, tai man bus sunku ir sugrįžus į namus būti su šeima, nes aš visą dieną jau stengiausi dėl kitų.

J. Rizgelytė. Autorius knygoje mini, kad yra daugybė perdegimo požymių ir labiausiai akcentuoja tą negebėjimą duoti. Ar sutiktumėte su tokiu požiūriu, kad perdegimas iš esmės yra gebėjimo duoti liga?

Deimantė Žebrauskaitė. Tai nėra vien gebėjimo duoti liga, nes manau, kad daug žmonių perdega ne dėl to, kad daug duoda, bet dėl to, kad nesugeba pasakyti stop kitų reikalavimams. Jie galbūt šitaip elgiasi norėdami pateisinti kitų lūkesčius arba iš baimės. Jeigu kalbėtume ne apiensavanoriaujančius, bet dirbančius žmones, tai jie bijodami prarasti darbą labai daug dirba – kiek viršininkas krauna, tiek aš imuosi.

R. Petronis. Be abejonės, perdegimas susijęs su davimu. Aš dirbu su psichoterapinėmis, psichologinėmis grupėmis ir gal iš tos patirties daugiausia turiu tą įspūdį, kaip žmonėms sunku prašyti, nes duoti patarimus, klausti, domėtis kitu yra kažkaip paprasčiau. Esame įpratę geriau daryti patys nei pasiklydę prieiti prie kito žmogaus ir paklausti, kaip kur nors nueiti.

I. Vasionytė. Galbūt tai yra ne tik gebėjimo duoti, bet negebėjimo imti liga.

D. Žebrauskaitė. Aš irgi tą patį norėjau pasakyti. Man atrodo, kad ne tiek daug reikia prašyti, bet reikia priimti. O tai labai sunku. Dar papildyčiau, kad svarbiau ne ką ar kiek duoti, bet kaip duoti, kada sustoti. Svarbu suvokti, kad pasaulis nesugrius, jeigu šiandien kažko nepabaigsiu ar nenueisiu. Vyrauja požiūris – kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai. Jis teisingas, bet daug duodamas kitiems, turi atkurti savo išteklius. Man atrodo, kad savanoriaujantys ir pagalbos profesijų žmonės mažai rūpinasi išteklių atkūrimu. Dirbdami „Maisto banke“ sutinkame tiek daug skurdžiai gyvenančių žmonių. Dažnai galvojame: „Jiems tikrai yra blogiau negu man.“ Tad esant tokioms aplinkybėms galvoti apie save atrodo savanaudiška. Galiausiai pasieki tą būseną, kai vis tiek nebegali nieko daryti, bet supranti, kad ir tiems žmonėms nieko neatsitiks, o tau reikėjo tiesiog sustoti.

Kai žmonės pradeda savanoriauti ir jeigu jiems tai patinka, jie mato darbo rezultatą, kuriamą vertę, turi daug entuziazmo. Tada kyla ir pajėgumas, jau dirba net ne aštuonias, o dvylika valandų ir jiems visai gerai sekasi. Tačiau organizacijoje turime tokį terminą, kad žmogus sudegė. Jis šiek tiek skiriasi nuo knygoje aprašyto perdegimo, bet reiškia, kad savanoriui labai patiko organizacijoje, jis galėjo sukurti daug pridėtinės vertės, bet „iškrito“ iš viso likusio savo gyvenimo. O taip ilgai negali gyventi. Kurį laiką, kai žmonės daro kažką naujo, tikriausiai gali padaryti daugiau negu paprastai, bet nutinka tas pats kaip bėgant maratoną – sprintą gali nubėgti, bet maratono tokiu pat greičiu nenubėgsi.

J. Rizgelytė. Šiek tiek aptarėme, kad perdegimo sindromas susijęs su tam tikromis profesijomis. Ir iš tiesų, tarptautinėje ligų klasifikacijoje jis siejamas tik su darbine veikla. O kaip, jūsų manymu, šis sindromas galėtų specifiškai veikti būtent savanoriška veikla užsiimantį žmogų?

D. Žebrauskaitė. Kaip minėjau, organizacijoje ir šiaip bendraudami su kitose organizacijose dirbančiais žmonėmis naudojame terminą, kad savanoris perdegė. Dažnai pasitaiko, kad savanoris kiekvieną dieną visą mėnesį intensyviai dirba, bet po kiek laiko prasideda išsisukinėti. Kita situacija – iki šiol viską darė labai gerai, bet sulauki vieno atmestinai padaryto darbo, vėliau – antro. Tada galvoji – ar pervertinau žmogų, kad iš pradžių atrodė tinkamas, bet ilgainiui nuvylė? Dažniausiai to priežastis – pervargimas. Žmogus daug atsikando tos veiklos, išmoko, ir viską padarė, ką galėjo. Tad labai svarbus ir savanorių auginimo klausimas – jeigu galėtum kiekvieną taip prižiūrėti ir pasiūlyti kažką kito, tai gal perdegimas taip greitai neįvyktų. Bet vartoju terminą „perdegimas“ populiariąja prasme. Pastebime, kad didelis intensyvumas labai naudingas organizacijai, bet po to žmogus greitai atkrinta. Šioje knygoje perdegimu laikoma jau net ir tai, kad žmogui fiziškai ima šlubuoti sveikata. Tačiau su tokiais simptomais aš dar nesusidūriau. Dalis savanorių pasitraukia arba atsitraukia toje priešperdegiminėje stadijoje.

R. Petronis. Man perdegimo vaizdinys panašus į apsinuodijimą – galiu kokį nors patiekalą labai mėgti, bet jeigu aš jį valgau kasdien po kelis kartus per dieną, ateis laikas, kada mane pradės pykinti. Ims pykinti net nuo kvapo, nors anksčiau tai buvo mano mėgstamas dalykas.

J. Rizgelytė. Knygoje teigiama, kad žmogus ne per daug savęs atidavė, bet blogai tai padarė. Ką tai reiškia? Ką daryti, kad savęs blogai neatiduotum? Kaip save gerai atiduoti?

I. Vasionytė. Man labai įstrigo viena citata iš knygos, netgi pasižymėjau: „Tas, kuris neturi laiko rūpintis savimi, turės rasti laiko sirgti.“ Man atrodo, jis neblogai atsako į užduotą klausimą. Kitas pavyzdys, kurį savo klientams dažnai sakau: kai skrendate lėktuvu ir jums sako instrukcijas, ką daryti nelaimės atveju, kalba apie deguonies kaukes, kam pirmiausia turite uždėti? Sau ar vaikui? Pirmiausia – sau ir tiktai tada – vaikui. Juk kuo būsi naudingas vaikui, jeigu mirsi, ar ne?

R. Petronis. Aš galvoju apie tai, kad būdamas psichoterapeutas, kai ką gaunu. Susitikdamas su žmonėmis, klausydamas jų bėdų, bandydamas suprasti jų gyvenimus. Man atrodo, jeigu pradedu nebegauti, nebejausti, tai, ko gero, yra ženklas, kad man reikia kažką keisti. Galbūt užsiimti kita veikla – jei ne muzikos terapija, galbūt judesio.

D. Žebrauskaitė. Manau, svarbus dalykas yra pusiausvyra. Savanorystėje tai irgi galioja. Jeigu skiri laiko daryti gerą darbą, net jeigu jis tau labai patinka, tai turėtum skirti laiko ir kitiems dalykams savo gyvenime. Dažnai, jeigu darbas patinka, tai nereiškia, kad nepavargsti arba neatiduoti savęs, ar ne? Kartais atiduodi tam darbui dar daugiau. Turėtum pasistengti susirasti dalykus, kurie tau padėtų atstatyti tuos išteklius. Man atrodo, kad čia yra ir organizacijų vadovų arba tų, kurie dirba su savanoriais, atsakomybė – prižiūrėti savanorius ir apsaugoti nuo perdegimo ir per didelio savęs atidavimo. Dar vienas svarbus dalykas – mokymas. Tai didelė investicija, bet reikia kalbėti su savanoriais, ypač dar neturinčiais daug šios patirties, nemačiusiais socialinio gyvenimo veidų ir grimasų. Svarbu plėsti jų supratimą, taip pat padėti suvokti jų vaidmenį, nes dažniausiai žmonės pradėję savanoriauti kitaip save pamato.

R. Petronis. Prisimenu, dešimtajame dešimtmetyje seminare diskutavau su terapeutu, kuris vadovavo internatinei mokyklai, klinikai-mokyklai, kurioje didžioji dalis vaikų buvo arba iš asocialių šeimų, arba neturintys šeimų. Jis buvo įvedęs tam tikrą nuobaudų tvarką darbuotojams, kurie pasilieka po darbo. Logika labai paprasta – jeigu tai vyks, greitai ateis laikas, kai darbuotojas nebegalės skirti tikro, nuoširdaus dėmesio, kai jo iš tikrųjų reikės. Man kažkaip įsiminė šitas pasakojimas, iš esmės tai rūpinimasis prevencija, tai yra, kad darbuotojai neperdegtų.

J. Rizgelytė. Iš tiesų, norėčiau pabaigti šį pokalbį Juliaus Kvedarausko, rašiusio šiai knygai pratarmę, mintimi. Ji gan kontraversiška, bet tinka kiekvienam: „Išdrįsiu ir daugiau – palinkėti kiekvienam kada nors perdegti, stipriau ar silpniau, bet perdegti, būtinai, kad pajaustume, įvertintume turį jautrią, pažeidžiamą, degią ir mylinčią širdį.“

Parengė Magnificat.lt

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė

DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!