Kaip atsikratyti baimės būti vienai namuose?

2
747398_42059258
Sammylee / freeimages.com

Klausimas: Sveiki, kol gyvenau su tėvais mes gyvenome 1 kambario bute (4 asmenų šeima), buvau pripratusi prie amžino šurmulio namuose. Viena namuose dieną beveik nebūdavau, ir taip pat atsimenu gal tik pora naktų, kai teko miegoti vienai. Tada kaip ir visi paaugliai labai norėjau ištrūkti iš namų, gyventi viena, būti savarankiška. Dabar esu studentė, persikrausčiau gyventi į didmiestį. Gyvenu su drauge viename bute, tačiau kartais tenka būti vienai. Tada atsitinka keistas dalykas, tarsi kažko pradedu bijoti, man nejauku, negaliu susikaupti mokytis, jaučiu nerimą, noriu grįžti namo (pas tėvus). Visada įsijungiu muziką ar televizorių, kad būtų šurmulys, bet tai nepadeda. Naktį užmigti negaliu, kankina visokios mintys. Jau žinau, kad vasarą teks gyventi vienai ir kai pagalvoju apie tai iškart kaupiasi ašaros. Nors ir namo grįšiu tik vakare, nes teks dirbti, bet manęs čia nieks nelauks, jausiuosi labai vieniša, neužmigsiu naktimis. Taigi, kaip atsikratyti šios baimės būti vienai? Jaučiu kad taip ir toliau gyvendama, tik gadinu savo nervus ir nė kiek nesijaučiu laiminga. Ačiū už patarimą. 

Pagarbiai,
Auksė (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveika, Aukse, pirmiausia noriu pasakyti, jog Tavo išgyvenamas nerimas būnant vienai man atrodo labai suprantamas. Gali atrodyti, kas čia tokio persikelti gyventi kitur, tačiau iš tiesų išgyvenai ne vieną, o kelis gana žymius pokyčius – kitas miestas, naujas butas, didesnis erdvės kiekis Tau vienai, mažesnis žmonių kiekis aplink Tave. Skamba taip, lyg realybė aplink Tave būtų prasiskiedusi – daug erdvės ir mažai artimųjų joje. Žmogiška, kad tokiu atveju apima vienišumo jausmas, o kartu ir nejaukumas. Priprasti prie pasikeitusių kasdienybės sąlygų prireikia laiko.

Galiu suprasti ir tai, kad ankstesnis šurmulys namuose neatrodė toks jaukus, kaip dabartiniuose prisiminimuose. Neretai taip nutinka, kad būdami tam tikroje situacijoje ryškiau matome jos trūkumus, o visos kitos galimybės atrodo šaunesnės.

Vis tik iš Tavo pasakojimo man susidaro įspūdis, jog gyvendama savo šeimoje turėjai nedaug progų išmokti būti vienumoje. Tiek buvimas tarp žmonių, tiek ir atskirai nuo kitų yra neišvengiamos gyvenimiškos situacijos, su kuriomis kiekvienas turime atrasti savitą santykį. Pastebiu ir tai, kad kalbėdama apie ateities buvimą vienai namuose, iš anksto nusiteiki, kad bus labai baisu, nesugebėsi susitvarkyti ar ilsėtis. Gali atrodyti, jog tokia būsena amžina, taip iš esmės ir gali nutikti, jeigu neatsižvelgsi į save. Bet Tu jau žengi pirmus žingsnius – rašai čia, o tai suteikia vilties, kad Tau gali pavykti geriau suprasti savo baimes ir jas suvaldyti.

Mano dėmesį atkreipė ir Tavo žodžiai, kad namuose niekas Tavęs nelauks. Galvoju, kad yra ženklus skirtumas tarp vienatvės, kai fiziškai nėra šalia žmonių, ir vienišumo, kai jaučiamės neturintys artimo ryšio su kitais žmonėmis. Svarstau, gal Tavo vidiniuose išgyvenimuose šie du dalykai kartais persipina – kai draugės ar šeimos narių nėra šalia, pradeda atrodyti, kad ir Jūsų santykiai, rūpestis vienas kitu nutrūksta? Jei taip nutinka, manau galėtų padėti įvairūs daiktai, primenantys Tau svarbius žmones – gautos dovanos, nuotraukos, mielos smulkmenos. Neskubėčiau atmesti galimybės ir susiskambinti ar susirašyti su vienu iš artimųjų.

Noriu pakviesti Tave sugrįžti ir prie paauglystės svajonių apie savarankišką gyvenimą. Nors dabar vienatvė nusispalvina tik tamsiomis spalvomis, tikiu, jog tuomet turėjai gana nemažai įvairių norų ir planų, kuo džiaugsiesi išsikrausčiusi iš tėvų namų. Gali pasvarstyti, kuo dabartinis laikas vienumoje Tau gali būti naudingas? Ką norėtum nuveikti, kam anksčiau pritrūkdavo laiko, fizinės erdvės, o gal ir privatumo arba tylos?

Pabaigai norėčiau Tau rekomenduoti perskaityti psichologo Clark E. Moustakas knygą „Vienatvė“. Galbūt joje išdėstytos mintys padės pamatyti vienatvės išgyvenimą įvairiapusiškiau ir pamatyti joje naujų atradimų galimybę.

Psichologė Jolanta Latakienė
www.krizesiveikimas.lt
latakiene.jolanta@gmail.com
+370 659 73549

Dalintis:

2 COMMENTS

  1. Pažįstami jausmai. Gal kiek kitokie… man ir būdavo nejauku namuos. Ypač, kai pradeda temti. Būdavo jausmas, kad pasauly likau viena. Nė gyvybės kitos… tada sėsdavau į auto ir važinėdavau po miestą. Iki kol pasiilgdavau lovos :) per pažinčių portalus žūtbūt ieškodavau kompanijos, nes vienuma buvo neskani. Bet… gan greit pajutau, kad geriau būti vienai, negu su bet kokia kompanija! Buvo sunku rasti smagų pašnekovą, taip po truputį prisijaukinau vienumą ir net ją pamilau. Ir geras patarimas – prisiminti, ką norėjos visados veikti, tik trūko laiko. Sportas? Rankdarbiai? Kursai kokie? Vasara – pats tas metas būti grynam ore! Aš per vasarą vienumą ir prisijaukinau. Daug buvau gamtoje šalia namų. Tiesiog buvau ir stebėjau aplinką, žmones. Išmokti būti vienam – oho iššūkis. Toli gražu retas kuris tai moka. Tv man ir dabar šeimoje kaip fonas reikalingas… :) lyg užpildo kažką. Bet kai norisi tikrai pabūti vienai – tv net išjungiu. Svarbiausia – nebėgti nuo situacijų, o jas stebėti – kad man kelia nejaukumą? Kodėl? Gal net kambario apšvietimą užtektų pakeisti? Tokios (savi)analizės padeda labai… :) linkiu atrasti ramų buvimą su savimi! Išnaudok šį laiką, nes kai kažkas jau lauks namie, turbūt šiek tiek ilgėsies šių dienų :)

  2. “atraskite” meditaciją ir jums nebereikės nieko bijoti, tuštumą užpildys ne radijo ar tv fonas, o vidinės mintys ir svarbūs suvokimai, realizacijos. Pamatykite “Dvasinė tikrovė” youtube kanale ar bent jau “One minute meditation”

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here