Kuo tiki, tuo ir tampi

5 (1)

Vis aiškiau suvokiame, kaip stipriai gyvenimas priklauso nuo mūsų nuostatų. Kuo tikime – tą ir turime gyvenime. Kas jaučiasi auka ir yra įsitikinęs, kad pasaulis pavojingas ir neteisingas – tokiame ir gyvena, kas tiki, kad viskas bus gerai, jam ir sekasi labiau. Daug nuostatų ir jų poveikio mums yra aprašyta ir išnagrinėta. Šiame straipsnyje norėčiau paliesti kažkodėl dažnai pamirštamą nuostatą – materijos suabsoliutinimo, sureikšminimo bei savęs tapatinimo pirmiausia su mintimis ir kūnu nuostatą. Juk ši nuostata pamatinė ir veikia taip pat, kaip ir kitos. Kuo tiki – tuo ir esi. Pabandykime kartu panagrinėti šios nuostatos pasekmes mūsų gyvenimui. 

Šiuo susitapatinimu patys save atskiriame nuo viso pasaulio ir pradedame jausti atskirtumą nuo kitų, vienišumą. Pradedame ieškoti, kas pamils mūsų kūną ir mąstys taip kaip mes. Šis tikėjimas anksčiau ar vėliau atneša nusivylimą, nes kūnu mes labiau žavimės, o ne mylime, be to, kūnui senstant, žavesys praeina. Mąstome taip pat kiekvienas savaip, nes kiekvieno mūsų gyvenimo kelias, patirtys yra individualūs  ir kalbame kiekvienas savais žodžiais. Bendrai, ego pagrindinis principas yra ieškojimas naudos sau, savęs lyginimas su kitais. Tikras artumas yra giluminis jausmas – kai mintys, palyginimai, įvertinimai nublanksta, kai kitame jauti tai, kas yra ir tavyje.

Tapatindami save su kūnu ir ego tampame labai priklausomi nuo išorinių materialinių sąlygų – kol esame sveiki, saugūs, sėkmingi – jaučiamės laimingi. Kai sergame, prarandame artimus žmones ar darbą – jaučiame psichologinę kančią, didelę neteisybę, jaučiamės praradę pagrindą po kojomis. Ne atsitiktinai sakome: aš sergu, nors iš tiesų serga kūnas arba mane įžeidė, nors iš tiesų tai mūsų ego įsižeidė.

Mirtį suvokiame kaip katastrofą, visko pabaigą. Bet jei ramiai patyrinėsime mirties fenomeną, tai galėsime padaryti tik vieną neabejotiną išvadą – miršta kūnas, viena iš mūsų dalių, o didesniosios mūsų dalies pomirtinis likimas mums nežinomas. Nuostata, kad esu tik kūnas mums neleidžia ramiai priimti kūno baigtinumo. Jei čia galioja bendri nuostatų veikimo mechanizmai, (pvz: jei tapatini save su auka, tai aplink tave ir kursis aukos realybė) tai galima sakyti, kad ir mirtis man atneš tai, ko aš tikiuosi, tapatindamas save su kūnu, tai yra visišką pabaigą ir išnykimą. Ir atvirkščiai – nustojus save tapatinti tik su kūnu, supranti, kad iškeliaujant anapus tikrai teks atsisveikinti su kūnu, o visa kita – nežinomybė, kuri, tikiu, priklausys nuo mūsų gyvenimo dabar.

Susitapatindami su savo mintimis neišvengiamai patiriame vidinį konfliktą, nes tenkindami egocentriškus norus dažniausiai sukeliame kančią kitiems. Visi negalime būti milijonieriais ar direktoriais, jei  kažkas nori vadovauti, kažkas turi paklusti, jei kažkas turi labai daug pinigų – tai kažkam jų nuolat trūks.

Kai tapatiname save su ego, daugiausia dėmesio ir skiriame savo mintims, kūnui, o visas begalinis pasaulis aplinkui lieka pamirštas, kiek daug mes nepastebime, kiek galimybių, įspūdžių netenkame. Šiam susitapatinimui su mintimis turime gerą išsireiškimą: paskendęs mintyse. Čia veikia bendri nuostatų mechanizmai: mes visą dėmesį sutelkiame į mintis, kadangi tapatiname save su jomis, o visa kita ignoruojame, taip labai susiaurindami pasaulio matymą.

Susitapatinę su egocentriška sąmone, esame priversti nuolat klausyti minčių srauto, išgyventi visas tas mintis lydinčias, dažnai neigiamas emocijas. Ar tikrai turime gyventi šiame nesibaigiančių minčių triukšmo epicentre? Juk yra kitos sąmonės būsenos, kur suvokimas vyksta be minčių ir kiekvienas galime jas patirti. Štai tokios atsiveria perspektyvos, jei nuspręsime išeiti už šios nuostatos ribų.

Kiek gerų darbų, idėjų lieka neįgyvendinta, nes tai nenaudinga man, neapsimoka, nepelninga… Juk kiekvienas kartais pajaučiame impulsą padėti nepažystamam, pasidalinti su kitais gražia idėja, bet ego visada randa priežasčių, kodėl nereikia to daryti. O klausome mes to, su kuo save tapatiname.

Visi jaučiame artumo ilgesį. Pavadinkime jį nežemišku artumu – tai ilgesys buvimo dalimi kažko beribio. Jei pažvelgsime į save giliau, pamatysime, kad šis jausmas ateina ne iš kūno ir ego.  Kadangi tapatiname save su mintimis ir kūnu, tai ieškome šio artumo siaurame savo ego pasaulyje, tikimės, kad mus pripildys, atneš laimę mylimas žmogus, pinigai, populiarumas, o artumo ilgesys nemažėja, kol nepradedame jausti tos realybės, kuri yra už mūsų nuostatų – sienų.

Yra sena žmonių svajonė gyventi aukso amžiuje, kur nebus karų, prievartos, sienų. Vis laukiame, kol kažkas kitas tai padarys, gal kažkokia supervalstybė įves tvarką, arba  politinis ar religinis lyderis parodys kelią. Man atrodo, kad ši svajonė gali virsti realybe tik tuomet, kai kiekvienas iš mūsų sutramdydamas savo vidinius karus ir peržengdamas vidines sienas  pradės kurti šį aukso amžių savo viduje. Tada ir išoriniam pasauliui neliks nieko kito, kaip prisitaikyti prie mūsų.

P.S. užrašytais žodžiais lengva perduoti informaciją, bet sunku – jausmus. O giluminiai jausmai arba vidinė būsena juk yra svarbiausia. Tikiuosi, kad ši Gyčio Paškevičiaus daina „Karys yra karys“ padės geriau pajausti kelią link aukso amžiaus.

Remigijus Stripeikis | gyvenkimegeriau.lt