Laiškas iš Psichiatrijos departamento: kokie įvairūs žmonių likimai…

0

vartai

Kai išgirstame, kad žmogus gydėsi Švėkšnoje, ne kokios mintys apninka. Visiems aišku, kad tas žmogelis – beviltiškas alkoholikas, arba medicininiu terminu kalbant – turi priklausomybę. „Šilokarčema“ gavo šilutiškio, laikraštyje prašiusio neskelbti pavardės, laišką, kuris ten neseniai gydėsi dvi savaites. Spausdiname jo laišką, kuriame pateikiami tik trijų tos gydymo įstaigos, dabar vadinamos Klaipėdos jūrininkų ligoninės Psichiatrijos departamentu, pacientų likimai ir jų pasakojimai:

„Gydytis į Švėkšną atvykau kovo 19 dieną. Buvo malonu, kad mane pirmiausia priėmė šio departamento vedėjas Artūras Mažrimas. Patekau į 5 skyrių, kuris vadinamas „Mišrių būklių skyriumi“. Maloniai su pacientais ten elgėsi ir visas aptarnaujantis personalas. Šiame skyriuje gydomi tik keli priklausomybę alkoholiui turintys žmonės, kiti į šį skyrių patekę dėl depresijos ir kitokių psichinių ligų. Aš norėjau pasigydyti nuo depresijos, kuri atsirado pašlijus santykiams su žmona, ir kurią malšinti pradėjau vartodamas alkoholį. Trisdešimt tokių asmenų gydoma tame skyriuje, papasakosiu apie keletą.

* * *

Pats pirmasis pastebėtas vyriškis, tiesiai į priekį nukreipęs akis ir nejudindamas galvos, vaikščiojo nesustodamas skyriaus koridoriumi iš vieno jo galo į kitą. Su niekuo jis nekalbėjo. Jau pačią pirmąją mano gydymosi dieną jis, kai manęs nebuvo palatoje, buvo užėjęs ir septynis kartus atsigulęs ant mano lovos. Teko išvaryti jį lauk. Kartą grįžęs į palatą ant spintelės neberadau užplikyto puodelio kavos, kurią trumpam buvau palikęs, kad atvėstų. Vėliau sužinojau, kad ją išgėrė tas vyriškis. Maždaug po dešimties minučių jis vėl vaikščiojo koridoriumi rankomis susiėmęs už galvos ir be sustojimo garsiai dejavo. Dėl sveikatos būklės medikai jam buvo uždraudę gerti kavą ir rūkyti.

Bet vieną dieną tas vyriškis ne tik prakalbo… Valgyklos patalpose vykstant užsiėmimams (pacientai, slaugytojų padedami, piešė velykinius piešinius), kažkas tam nekalbančiam vyrui parūpino gitarą. Jis sugrojo vieną kūrinį be žodžių, o grodamas antrąjį netikėtai kuo puikiausiai uždainavo. Viena departamento darbuotoja paklausė jo, ar gali atlikti kokią nors dainą iš švedų ansamblio ABBA repertuaro. Vyriškis, skambindamas gitara, uždainavo angliškai.

Sužinojau, kad anksčiau jis grodavo buvusiame Šilutės restorane „Ventės ragas“…

* * *

Labai lėtu žingsneliu koridoriumi vaikščiodavo pusamžė šilutiškė Regina (vardas pakeistas). Pakalbėjęs su ja sužinojau, kad jos niekas nelanko ir ji net neturi pinigų mobiliojo telefono sąskaitai papildyti. Prašydavo ir iš manęs, ir iš kitų paskolinti telefoną, kad galėtų paskambinti savo seseriai bei broliui. Regina prašė jų pasiimti ją iš ligoninės, nes gydymosi terminas jau pasibaigęs. Reginos mama guli mirties patale, bet kada gali numirti. Ji, atvykusi gydytis, pasirašė kažkokią sutartį, kad ją iš ligoninės pasiims brolis arba sesuo. O pastarieji ne tik kad nesileidžia į jokias kalbas ir trumpai pakalbėję išjungia telefoną, bet dar ir pasakė, kad mama savo butą, kuriame gyvena ir Regina, testamentu yra užrašiusi jos broliui.

Kaip jai ištrūkti iš ligoninės ir kur reikės gyventi, jei brolis tą butą po mamos mirties parduos?

* * *

Mano palatoje gulėjo vienos Tauragės rajono pagrindinės mokyklos direktorius. Jis kasdien telefonu prakalbėdavo apie porą valandų su mokyklos darbuotojais ir Švietimo skyriaus specialistais. Palatoje pildydavo darbo tabelius, rašydavo visokius raštus ir išsiųsdavo visa tai faksu.

Ir gydėsi, ir toliau sėkmingai dirbo, t. y. vadovavo mokyklai…

Šaltinis:
silo-karcema

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here