Man dažnokai atrodo, kad esu nieko verta

0 (0)

Norėčiau išgirsti jūsų patarimą, kaip elgtis ir ką daryti. Gyvenime šiuo metu jaučiuosi pasimetusi, nes man dažnai būna liūdna, net kartais norisi verkti. Kitiems to nesakau ir stengiuosi neparodyti, kaip jaučiuosi. Bijau, kad artimieji nesupras manęs. Šiaip man yra 26 metai, gyvenu su savo gyvenimo vyru ir beveik metukų dukrele. Savo šeimą myliu, sutariame lyg ir neblogai su vyru, o su dukryte nuolat būname kartu, tačiau…kažkoks liūdesys prasiveržia mano viduje. Kaip minėjau, to nerodau išoriškai… Apima mintys, kad esu nieko verta, nes neturiu išsilavinimo, nesu labai protinga, o ir gražuole savęs nelaikau. Taip pat nesu iš tų „superinių” mamyčių, kurios viską atlieka tobulai: be priekaištų išblizgina namus, moka įvairių kulinarijos triukų, sugeba vienu metu ir perrengti, ir pamaitinti vaikutį… Na, aš nesu tokia tobula. Stengiuosi mokytis, tobulėti, vakarais, dukrai užmigus, mokausi ispanų kalbos. Norisi tobulėti, bet man dažnokai atrodo, kad nesu kažko labai daug verta. Pradedu save žeminti… Gyvenimo draugas mane myli, palaiko, dažnai pagiria, bet manyje tūno kažkoks nusivylimas… Esu sirgusi depresija, buvau nuo vaikystės jautri, turėjau nerimo sutrikimų. Gal depresija atsinaujino?… Ką daryti? Patarkite, prašau. Būsiu tikrai dėkinga. Ačiū…

Aušra (vardas pakeistas)

Komentuoja medicinos psichologė Rosita Katauskienė

Labas Aušra,
Dėkoju Tau už laišką ir džiaugiuosi, kad nelieki viena su savo liūdesiu, pasimetimu, baime būti nesuprastai artimųjų žmonių ir pasidalini vidiniais išgyvenimais. Tai vienas svarbiausių žingsnių sprendžiant šiuo metu susiklosčiusią Tavo gyvenimo situaciją.

Nesu tikra ar pavyks atsakyti į visus Tau kylančius klausimus, tačiau pasistengsiu pasidalinti savo mintimis. Perskaičiusi Tavo laišką, jaučiu jame labai daug savęs nuvertinimo, menkinimo, lyginimo su kitais žmonėmis. Šiuo metu Tavo vidiniai išgyvenimai verčia tiek savo kasdienybę, tiek save matyti pro tamsintus akinius, kurie užgožia visas likusias šviesias spalvas. Savo laiške mini, kad turi dukrytę su kuria nuolat būni, sutari su vyru, jis tave myli, palaiko, pagiria. Tai labai svarbu, nes aplinkinių palaikymas, bendravimas yra vienas iš svarbiausių dalykų. Apskritai, manau, kad svarbiausias mūsų poreikis šiame gyvenime – būti reikalingais. Esu tikra, jog esi reikalinga savo vyrui, dukrytei. Tačiau, nepaisant šių gražių dalykų, Tavyje tūno kažkoks nusivylimas, jautiesi nedaug ko verta, matai save menkesne už kitus, lyg baiminiesi prisileisti mintį, kad Tu kaip ir visi žmonės yra svarbūs ir vertingi patys savaime. Mano manymu, tik pats žmogus save žemina, menkina, todėl tik pats žmogus ir turi imtis veiksmų pakeisti šią situaciją. Situaciją turiu omeny ne siekti tobulėti, o pakeisti savo mintis apie save. Mes patys pasirenkame, kokią vietą sau skiriame tarp kitų žmonių, kaip save matome.

Laiške rašai, kad nesi labai protinga, nelaikai savęs gražuole, nesi „superinė“ mamytė. Tačiau kokius kriterijus atitinka šios sąvokos? Bandau pagalvoti, bet man sunkiai sekasi. Žinau tik vieną dalyką, visada bus žmogus, kuris už mane bus gražesnis, protingesnis, skaniau pagamins šeimai vakarienę, gražiau sulankstys rūbelius. Taip yra todėl, kad tai sunkiai išmatuojami ir subjektyviai vertinami dalykai. Tikiu, kad kiekvienas žmogus skirtingai vertina grožį, patiekalų skonį, švarą namuose. Apskirtai, manau, kad nėra tobulų mamų, žmonų, vyrų, darbuotojų, žmonių. Tobulumas tai tik mūsų pačių priskirtas vertinimas kitam ir kiekvienas tai suprantame skirtingai. Taip pat man kirba klausimas, o kas verčia tave galvoti, kad esi nieko verta, menkinti save, nes neturi išsilavinimo, nemoki vienu metu atlikti keleto darbų? Gali nuskambėti keistai, tačiau kuom tau naudinga yra save žeminti ir šitaip jaustis? Siūlau apie tai pagalvoti…

Vis mini, kad nesi labai daug ko verta, tačiau ar tikrai vertinsi save labiau, kai turėsi išsilavinimą, mokėsi ispanų kalbą, be priekaištų išblizginsi namus, mokėsi įvairių kulinarijos triukų ir pan.? Atleisk, bet aš labai tuo abejoju. Manau problema slypi kitur – Tavo mintyse (pvz., „Nesu labai protinga“, „Esu nieko verta“ ir pan.). Ne tik savęs nuvertinimas, tačiau ir turėti nerimo sutrikimai, depresija yra susiję su mintimis apie save, apie kitus žmones, apie pasaulį. Šios mintys sukelia tam tikrus jausmus ir paprastai šie jausmai yra nemalonūs (pvz. liūdesys, baimė, pasimetimas, pyktis, nerimas ir pan.). Siūlau visada „pagauti“ šias savo mintis (Pvz. „Nesu kažko labai daug verta“ ir pan.) ir patikrinti, kiek jos yra tikros, kokie faktai įrodo šios minties tikrumą ir kokie faktai įrodo, kad mintis nėra teisinga. Labai dažnai mums į galvą atėjusios mintys atrodo kaip faktas, realybė, tačiau siūlau jas visada laikyti kaip atskiru nuo tavęs dalykų, kurį būtina įvertinti.

Savo laiške vardini tik savo trūkumus, o kokie tavo privalumai? Siūlau ant popieriaus lapo surašyti visus teigiamus savo asmenybės bruožus, ką moki, gebi ir pan. Visus teigiamus dalykus apie save. Kasdien garsiai tai perskaityk ir primink ką teigiamo turi savyje. Taip pat gali pagalvoti, kaip kiekvienas užrašytas dalykas padeda Tau kasdienybėje ar padeda siekti savo tikslų. Dar vienas naudingas pratimas, kasdien parašyti bent po tris dalykus už ką gali save pagirti, parašyk komplimentus sau. Šie daug laiko nereikalaujantys pratimai iš tiesų yra labai efektyvūs. Kadangi laiške daug minčių sukasi apie savęs vertinimą, rekomenduoju paskaityti Melanie Fennell knygą „Įveikite menką savigarbą“. Joje rasi daug praktinių užduočių, padėsiančių save pamatyti iš naujo.

Atsakyti į Tavo klausimą, ar atsinaujino depresija, tikrai negaliu, tačiau nuoširdžiai linkiu kreiptis psichoterapinės pagalbos.

Linkiu didžiausios sėkmės atrandant tai, už ką verta save mylėti ir vertinti.

Medicinos psichologė Rosita Katauskienė | rositakatauskiene@gmail.com
Foto: Dingzeyu Li