Nugalėjęs gyvenimą

dewey

Lėtai ir užtikrintai, žingsnis po žingsnio, daugiatūkstantinei miniai ūžiant iš susižavėjimo, jis artinosi prie ringo. Žmonės net atsistoję skandavo jo vardą. Viena iš didžiausių JAV sporto renginių arenų buvo pilnut pilnutėlė. Susižavėjimo šūksniai rėžė ausį, o gėlės krito po kojomis.

Toks dėmesys jam buvo labai keistas. Juk tai tik eilinė draugiška kova, kuri nieko nereiškia ir kurios baigtis nieko nelemia. Be to, jis dar tik žengia į ringą, o ne lipa iš jo, o jau tokios ovacijos ir pagarba. Jis net šiek tiek sutriko. O dar tas prieš kelias minutes netikėtas JAV prezidento skambutis ir asmeninis pasveikinimas. Kaip vienam vakarui visko atrodo buvo net per daug.

Artėjant prie ringo netikėtai plūstelėjo prisiminimai ir kažkoks gumulas užspaudė gerklę, akys sudrėko. Mintys nuklydo į praeitį. Prieš 27-erius metus. Štai teismo salė, pabalęs motinos veidas ir akis delnais užsidengusi sužadėtinė. Iki gyvos galvos – toks teismo nuosprendis.

Kai iš teismo salės jį vedė policininkai, tuomet jis, dar tik 25-erių metų visiškai sutrikęs jaunuolis, bandė šūktelti mamai: „Aš nekaltas, nekaltas“, ir dar kažką apie tai, kad klaida greit paaiškės, nes jis ne žudikas. Tačiau šis verdiktas jau buvo neskundžiamas. Iki gyvos galvos.

Pirmus metus sužadėtinė dar lankė, po to susitikimai vis retėjo, ir galiausiai laiškas su vienu žodžiu: „Atleisk“. Jis ir atleido – juk jo likimas vis tiek žlugo, tai kam dar jai kankintis. Prisiminimai plūstelėjo tarsi srauniai upei pralaužus užtvarą. Štai jis mažoje kameroje su grotuotais langais. Štai jie aštuoniese su metaliniais strypais rankose.

Jis gynėsi, kiek galėdamas, tačiau jėgos nelygios. Štai jis leisgyvis kalėjimo ligoninėje, ir pro blėstančios sąmonės likučius vos girdimas daktaro balsas: „Ne, šitas tai neišgyvens.“ „Aš išgyvensiu!“ – norėjo prarėkti, tačiau pilna burna sukrešėjusio kraujo sutrukdė tai padaryti. „Aš išgyvensiu, išgyvensiu…“

Ir jis išgyveno. Pasveikęs pradėjo treniruotis mažoje kalėjimo sporto salėje. Treniravosi taip intensyviai ir atkakliai, kad net visko matę kaliniai stebėjosi. „Ir kam tau to reikia? – klausdavo jo. – Vis tiek iš čia neišeisi.“ Nevilties akimirkomis jis ir pats to klausdavo savęs, bet susiimdavo ir vėl eidavo į salę. Ir štai pirmos pergalės įkalinimo įstaigų vidaus bokso čempionate. Ir galiausiai šio čempionato nugalėtojas. Aišku, šių varžybų televizija netransliuoja, o nugalėtojai taip ir lieka niekam nežinomi, nes jie juk kaliniai.

Taip bėgo dienos, slinko metai. Jis susikūrė savo pasaulį, jame ir gyveno. Vakarais atsigulęs į lovą prieš užmigdamas dar ilgai svajodavo, kaip jis kaunasi profesionaliame ringe. Tačiau aiškiai suvokė, kad tai taip ir liks tik jo svajonėse. Jis dažnai klausdavo Dievo, už ką jam tokia neteisybė – kalėti iki gyvos galvos už tai, ko nepadarė. „Atsakyk gi! Atsakyk!“ – kartais net šaukte šaukdavo.

Bet Dievas tylėjo. „Na, ką gi, jei mano toks likimas čia gyventi, tai aš gyvensiu, kovosiu ir nepalūšiu. Aš neleisiu sau palūžti.“ Jis daugelį metų iš eilės tapo įkalinimo įstaigų bokso čempionu ir buvo itin gerbiamas ne tik kalinių, bet ir kalėjimo administracijos. Maža to, jis įstojo į koledžą ir sėkmingai jį baigė.

Švęsdamas penkiasdešimtąjį gimtadienį netikėtai gavo žinią. Kažkokie du advokatai, kurie iš savo pažįstamų kalėjimo prižiūrėtojų buvo girdėję apie nepalaužiamąjį boksininką, labai susidomėjo jo istorija. Jiems pavyko pasiekti, kad byla būtų peržiūrėta iš naujo. Ši kartą per detalų bylos nagrinėjimą išaiškėjo, kad liudytojai, kurie jį kaltino, pasirodo, melavo.

Galop staigmena – policija sulaikė nusikaltėlį, kuris prisipažino daugiau kaip prieš 25-erius metus įvykdęs tą nusikaltimą, dėl kurio jis kaltinamas. Ir pagaliau išteisinamasis nuosprendis. Išlydėti į laisvę jį, jau tapusį kalėjimo legenda, susirinko visi – kaliniai, prižiūrėtojai. Visi džiaugėsi, kažko linkėjo.

Išėjus į laisvę atsirado daugybė pasiūlymų už labai didžiulius pinigus parduoti savo gyvenimo istoriją įvairiems žurnalams. Daugelis televizijų kvietė į savo laidas. Holivudas pasisiūlė pastatyti filmą apie jo gyvenimą. Netikėtai jam pačiam, beveik akimirksniu, iš niekam nežinomo kalinio jis tapo visų gerbiamas, mėgstamas ir turtingas žmogus, su kuriuo panoro pabendrauti pats valstybės vadovas. Vienas žymiausių bokso renginių organizatorių net pasiūlė suorganizuoti profesionalią kovą prestižinėje kovų arenoje. Juk apie tai jis mažoje kalėjimo kameroje ir svajojo.

Ir visai nesvarbu, kas šią kovą laimės. Juk jam jau 52-eji metai, o jo varžovas puikus, perspektyvus jaunas boksininkas profesionalas, pačiame jėgų žydėjime. Svarbu, kad jis tikrame ringe, tikroje profesionalų kovoje, kaip kažkada ir svajojo, o visa kita tik šou. Juk jis jau laimėjo pačią svarbiausią kovą savo gyvenime – tai kova su pačiu savimi. Kuomet įveikdamas neviltį įveikė patį save. O juk žmogus nugalėjęs save – nenugalimas.

„Dievas tikrai turi „savotišką“ jumoro jausmą“, – pagalvojo lipdamas į ringą.

P. S.
Kitą dieną viso pasaulio žiniasklaidos priemones apskriejo žinia.

Už žmogžudystę neteisingai nuteistas vyras tapo profesionaliu boksininku

Po 26-erių kalėjime praleistų metų žmogžudyste neteisingai apkaltintas amerikietis D. Bozela išpildė savo svajonę – tapo profesionaliu boksininku ir laimėjo savo pirmąją kovą, praneša BBC.

Ketvirtadienį D.Bozellai sėkmės palinkėti paskambino pats JAV prezidentas Barackas Obama.
[Šaltinis: psichika.eu]
Laumžirgio istorijų autorius Elijus Kebleris
Daugiau istorijų www.laumzirgioistorijos.lt

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.