Pavydas poros santykiuose

1

meile-pyktis

Kaip pavydas veikia poros santykius? Iš kur atsiranda šis jausmas? Kodėl kartais pavyduliavimas tampa nekontroliuojamu? Kodėl vieni žmonės yra labiau linkę į šį jausmą nei kiti? Ar jį galima suvaldyti ir kaip?..

Lietuvių kalboje, skirtinai nei anglų, vokiečių ar rusų, nėra atskiro žodžio, apibūdinančio pavydą, kuris kyla poros santykiuose atsiradus trečiajam asmeniui. Norminėje kalboje vartojamas žodis „pavyduliavimas“, šnekamojoje dažniausiai sakoma „pavydas“. Vienaip ar kitaip sakysime, pavydo ir pavyduliavimo kančios labai skausmingos ir tam tikra prasme panašios.

Pavyduliavimo dinamika

Pavyduliavimas gali tapti nelaimės ar nusikaltimo priežastimi. Kriminalinėse kronikose dažnai aptinkame pranešimų, kad spėjama žmogžudystės ar savižudybės priežastis – pavyduliavimas. Apie pavyduliavimo destruktyvumą itin vaizdžiai byloja ir senovės graikų mitas, pasakojantis apie deivės Medėjos kerštą ją palikusiam didvyriui Jasonui. Medėja nužudo ne tik Jasono mylimąją, bet ir savo bei Jasono sūnus. Taigi, pavyduliavimas tapo vaikžudystės priežastimi. Simboline prasme galime sakyti, kad pavyduliavimas žudo ateitį, kūrybiškumą ir spontaniškumą, laisvą, natūralų ir visybišką buvimą – būtent tai simbolizuoja vaikai.

Tačiau santykių pradžioje pavyduliavimas dažniausiai priimamas kaip meilės įrodymas („O, jis be manęs negali – nuolat skambina, nori žinoti, kur aš esu…“, „Ji per dieną man po penkis SMS parašo…“). Vėliau vieną iš partnerių toks ryšio intensyvumas bei būtinybė atsiskaityti pradeda varginti, o kartais ir rimtai trikdyti. „Ji gali man paskambinti bet kada /…/ per susirinkimus ir svarbius pokalbius išjungiu telefoną, nes ji nejaučia jokių ribų – kartoja skambutį tol, kol pakeliu ragelį /…/ Jei aš komandiruotėje, ji skambina ir vidury nakties – tikrina, ar aš vienas miegu. Absurdas. Kaip aš pavargau… /…/“ „Iš pradžių viskas atrodė normaliai. Maniau, kad taip jis manimi rūpinasi, bijo, kad man nieko nenutiktų /…/ Paskui tai pasidarė panašu į tardymus ir tikrą terorą. /…/ dėl visko turėjau teisintis: „kas ten toks?..“, „kodėl jis į tave žiūri?“, „kodėl šypsosi?..” Jei atsakydavau, kad nežinau, tai jį įsiutindavo.“

Tardymas, priekaištai ir įtarinėjimai, klausinėjimas, sekimas, ašaros, elektroninio paštro, telefono tikrinimas, ašaros, netgi šantažas ir samdytas šnipinėjimas – tai tik delis priemonių, kurios pasitelkiamos siekiant patenkinti norą kiekvieną minutę žinoti, kur ir su kuo yra partneris. Vienos priemonės labiau būdingos moterims, kitos vyrams, tačiau abiem atvejais išlieka įsitikinimas, kad partneris yra „prasikaltęs“ ir jei dar nesusuko romano, tai šitai vis tiek būtinai įvyks ir gal tik nuolatinių pavyduolio pastangų dėka vis dar nevyksta. Galima tik įsivaizduoti, kaip beviltiškai nusivylęs savimi jaučiasi tas, kuris griebiasi tokių manipuliacijų būdų, kad tik sutrukdytų partneriui užmegzti naujus santykius.

Pavyduliavimas apnuodija poros gyvenimą. Kenčia „kaltininkas“ (kuris kartais visiškai nekaltas), kenčia pavyduliaujantis. Jį kankina stipri baimė, kad partneris priklauso ne jam vienam, kad jį kas nors kitas gali atimti – kaip kokį daiktą. Pavydą lydi skausmas, abejonės savimi ir savo verte, nepasitikėjimas, baimė būti paliktam, liūdesys, bejėgiškumas ir gėda. Kartais pavydo situacijose pastebimas ir siekis užimti aukos poziciją. „Aš savo gyvenimą jam paaukojau, o jis mane štai į ką iškeitė. Viską sugriovė…“

Jungiškoji analitikė Verena Kast teigia, kad pavydas rodo dvigubą nepasitikėjimą: nepasitikima savimi ir nepasitikėjima partneriu, žmonėmis apskritai. Partneris ir „konkurentai“ labai nuvertinami(„jis per silpnas, kad atsispirtų pagundai“, „jai niekas nesvarbu – tiesiog lipa ant vyrų“), o nuosavas „aš“ idealizuojamas („nieko sau neprašiau, viską jam atidaviau, o jis su manimi taip pasielgė…“). Pyktį pavyduliautojas pirmiausia linkęs išlieti ant trečiojo asmens – realaus ar įsivaizduojamo konkurento: tokiu būdu bandoma išlaikyti ryšį su „prasikaltusiu“ partneriu – jis savotiškai pateisinamas („Nesuprantu, kaip taip galima – ji išdrąskė mūsų šeimą. Negaliu į ją žiūrėti, niekada neatleisiu“). Kartais užsiliepsnojus pavydui bandoma apversti situaciją ir priversti partnerį pavydėti. Taip paneigiamas bejėgiškumas ir išgyvenama galia.

 …nuo aistringos meilės iki aistringos neapykantos

 Pavyduliavimas – gana dažnas reiškinys, tačiau retai kad tenka išgirsti nuoširdų prisipažinimą: „aš pavyduliauju“. Pavyduliautojas retai kada kalba apie pavydą kaip apie savo bėdą, problemą, kurią reikia spręsti. Jis mieliau postringauja apie savo ištikimybę, teisingumą, gerumą ir atsidavimą šeimai, skundžiasi partnerio niekšingumu. Apie pavydo keliamas problemas pirmiausia prabyla partneris, į kurį nukreiptos pavydo atakos. Tuo tarpu pavyduliaujantis šiuos epizodus laiko natūralia reakcija ir kalba apie susirūpinimą santykiais, nepasitenkinimą lengvabūdišku elgesiu.

Suprantama, išgyventi ir pripažinti pavydą – labai skausminga. Nuo pavydo keliamo skausmo bandoma apsisaugoti neapykanta ir įniršiu, keršto fantazijomis, „nuosavybės“ susigražinimo ir pergalės prieš realų ar įsivaizduojamą konkurentą vaizdiniais. Pavyduoliaujant ambivalencija ir jausmų įvairovė, kurią mes įprastai išgyvename artimuose santykiuose, perkeičiama į dvi kontrastingas emocijas: pavyduliautojas svyruoja tarp aistringos meilės ir aistringos neapykantos.

Pavyduliavimo šaknys

Psichologai teigia, kad pavyduliavimas kyla iš baimės būti paliktam. Jo šaknys – skausmingas kūdikystės patyrimas, apleistumo jausmas, kurį patirdamas vaikas dar nuturėjo galimybių pats atnaujinti ryšį. Suaugęs pavyduliautojas tarsi grįžta į šią būseną. Ir nors jo galimybės yra labai išaugusios, iš pasąmonės iškylantis patyrimas trukdo blaiviai priimti realybę su jos apribojimais bei galimybėmis.

Pavyduliavimą gali paskatinti ir priežastys, susijusios su vaiko pozicija šeimoje: manoma, kad pavyduliauti labiau linkę tie, kurių tėvai laukė kitos lyties vaiko bei tie, kurie gimus broliui ar seseriai skausmingai išgyveno šią traumą ir nesulaukė patvirtinimo, kad jie – vyresnėliai – ir toliau yra labai mylimi ir svarbūs.

Z.Froidas, analizuodamas pavyduliavimo ištakas, pabrėžė projekcijos mechanizmo svarbą ir manė, kad pavyduliaudamas žmogus partneriui priskiria savo paties neištikimybės impulsus. Pvz.: Ilgėdamasi neįpareigojančio romano ir to nepripažindama, žmona gali imti įtarinėti vyrą neištikimybe. Analogiškai pavyduliavimas gali būti paaiškintas nuslopintų homoseksualių polinkių projekcija. Pavyzdžiui, vyras, pamatęs patrauklų žmonos bendradarbį ir pajutęs seksualinį potraukį, nenori jo pripažinti, todėl skubiai priskiria jį savo partnerei – „man jis visiškai nepatrauklus, bet matau, kad jai patinka.“

Gali būti, kad konkrečiu atveju Freudo prielaida visiškai netinka, tačiau guodžia jau pats bandymas suprasti, aprašyti ir paaiškinti kankinančią situaciją.

Iš pavyduliautojų gyvenimo

Tiesa sakant, pavyduliautojas neturi savo gyvenimo, nes tam nelieka nei laiko, nei energijos. Jis pavydžiai saugo savo partnerį – tai, kas jo įsivaizdavimu priklauso jam ir tik jam. Saugomam partneriui priskiriama labai daug, kartais jis vaizduojamas kaip absoliutaus gėrio šaltinis – „…jei jis mane paliktų, aš visai neturėčiau su kuo bendrauti…/…/ nieko nebeturėčiau /…/ būčiau visiškai viena“.

Pavyduliaujantis asmuo netiki savimi, savo verte, netiki tuo, kad kitas asmuo gali jį mylėti ir vertinti. Pavyduliautojas taip nepasitiki savimi, kad net nebando kurti santykių ir žadinti partnerio noro būti kartu. Jis tiesiog kuria kliūtis partneriui išeiti. Bet kokia žinutė, kad yra dar kažkas, kas partneriui galėtų būti svarbu, atrodo grėsminga. Pavyduliautojas nuolat išgyvena įsivaizduojamą santykių griūtį, ją numato, jos tikisi ir laukia. Suvaržydamas savo partnerio laisvę, pavyduliautojas negali išgyventi jo meilės ir prisirišimo.

Analitinės psichologijos kūrėjas K.G.Jungas teigė, kad meilės priešingybė – tai ne neapykanta, bet kontrolė. O būtent ja gyvena pavyduliautojas, nes tik gaudamas nuolatinį (kad ir dirbtinį, kad ir prievartinį) patvirtinimą, kad yra mylimas, trokštamas ir vienintelis, jis gali bent šiek tiek pasijusti vertu meilės ir mylėti pats save.

Pavyduliautojo partneriui sunku atlaikyti nuolatinį spaudimą ir nuolat teikti savo karštos ir neblėstančios meilės bei įrodymus, patvirtinti partnerio išskirtinumą, „nepaprastumą“. Skyrybų grėsmė darosi labai reali. Beje, nors pavyduliautojas labai bijo būti paliktas, jis taip pat išgyvena norą skirtis. Pasak V.Kast, skyrybų impulsas šioje situacijoje gali kilti iš nuovargio, noro atsiriboti, taip pat siekio atrasti savo, atskirą gyvenimą, formuoti savo tapatumą, aiškias ribas ir vaduotis iš nepakenčiamos priklausomybės nuo tikro ar menamo „išdaviko“, į kurį sukoncentruotas visas dėmesys ir kuris laikomas visų problemų priežastimi.

Ką daryti, kad pavydas nesužeistų?

Pavojingiausias pavyduliavimas tada, kai partneriai (arba vienas jų) jo nepastebi,  nepripažįsta egzistuojant. Tuomet pavydas gali iškilti kaip susirūpinimas santykiais, ištikimybės išaukštinimas, taip pat kaltinimai partneriui, įtarinėjimas, kad jis rezga romaną, flirtuoja ir koketuoja, yra neištikimas. Su taip užmaskuotu pavydu sunku ką nors padaryti, jo prasiveržimas gali būti itin destruktyvus.

Kodėl sunku prisipažinti pavyduliavimą, priimti jį kaip savo problemą ir ją spręsti? Pavyduliavimas – labai nemalonus jausmas. Jį patirdami mes išgyvename neteisybę, jaučiamės negaunantys mums priklausančios meilės, įsivaizduojame, kad esame blogesni už kitą žmogų, į kurį jaučiamės esantys iškeisti. Dėl to liūdime ir pykstame, jaučiamės vieniši, palikti ir apleisti, trokštame atkeršyti… Prisipažinimas pavyduliaujant reikštų ir savo netobulumo pripažinimą.

Taigi, pavydo pripažinimas reikalauja drąsos. Tačiau šis nemalonus jausmas gali būti ne tik destruktyvus, bet ir labai prasmingas patyrimas. Jis ragina atidžiau pasižiūrėti į save, savo gyvenimą ir tai, ko jame trūksta. Pavyduliavimas gali pastūmėti „esminei akistatai“: susitikimui su pačiu savimi, vaikystės žaizdomis ir jų gydymu. Neslėpsiu, visa tai reikalauja daug laiko, energijos, didžiulės atidos sau… Dažniausiai prireikia ir profesionalios psichoterapeuto pagalbos. Tačiau laisvė, kuri išgyvenama praėjus šį nelengvą procesą, yra didžiulis ir to vertas atlygis. Sėkmės.

Psichologė psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė | psichologejurga.lt
Foto: Daniela Hartmann | flickr.com

Dalintis:

1 COMMENT

  1. Aciu,idomus straipsnis,detaliai paaiskinta.Pavyda(savaji)priimu negatyviai,kaip savo silpnumo israiska,jauciu savotiska geda,kad si busena man nesvetima,bet suvokiu,kad tai savotiskas signalas,nuoroda ziureti i savo vidu,ieskoti ten priezasciu,o ne projektuoti i pavydo objekta.Dar karta aciu uz issamu straipsni:)

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here