Sapnas apie samurajų

0 (0)

箱根神社 平和の鳥居, 箱根町, Hakone, Japonija / Unsplash

Kartą pas mokytoją atėjo mokinys ir uždavė klausimą:
– Mokytojau, bemedituojant patyriau regėjimą. Ką jis galėtų reikšti?

Vasarą saulėtame retame miške stovi samurajus. Jis visas neramus, nekantrus, o jo kūnas labai įsitempęs. Atrodo, kad ta įtampa teka samurajaus venomis. Jis stovi gynybine poza, šiek tiek palinkęs į priekį ir suėmęs makštyje tūnančio kardo rankeną.

Staiga iš kažkur išnyra žmogus. Samurajaus viduje tvyranti įtampa pasiekia piką. Jis automatiškai, staigiu judesiu išsitraukia kardą bei juo perrėžia pasirodžiusį žmogų. Ir tik kitą akimirką pamato, kad padarė klaidą, nes atėjūnas – beginklis, nelinkintis nieko bloga.

Greičiau priešingai – tenorėjęs prieiti ir apkabinimu nuraminti įsitempusį karį.

Tai suvokusiam samurajui kyla daug skausmo. Jis paguldo perrėžtą žmogų ant žemės ir ima verkti. Akimirksniu apsisprendžia pasidaryti harakiri: atsisėda ant žemės, apnuogina pilvą ir prie jo priglaudžia ritualinio peilio ašmenis.

Staiga, šalia gulintis mirštantysis uždeda savo ranką ant samurajaus rankos, taip norėdamas sustabdyti pastarojo ketinimus. Samurajus sudvejoja: mirti ar gyventi? Jo viduje verda kankinanti apsisprendimo kova. Jis pasirenka gyventi. Šalia gulintis žmogus miršta. Mirusįjį samurajus palaidoja į kapą kartu sudėdamas savo kardą su
peiliu. Ir po visko atsisėda priešais kapą.

Išklausęs pasakojimą, mokytojas trumpam užsimerkė. Po to tarė savo mokiniui:
– Tavo regėjime pasirodęs samurajus – tai žmogaus protas. Jis įsitempęs, nes budi sargyboje. Visada pasiruošęs apsaugoti savo šeimininką nuo aplinkoje tykančių pavojų. Taip protas kartu neprisileidžia ir žmonių. Neprisileidžia net norinčių padėti bei galinčių jį nuraminti.

Padėkojęs už išaiškinimą mokinys grįžo toliau medituoti. Tuomet jis patyrė naują regėjimą.

Samurajus sėdi prie kapo. Iš kažkur atsklinda čiurlenančio upelio garsas. Jis nuplauna prisiminimus ir skelbia gyvenimą.

Aplink samurajų ima ryškėti kapinių vaizdas. Ima ryškėti po jas vaikščiojantys pavieniai žmonės, lankantys savo mirusius artimuosius. Matosi apšviesta žalia žolė, medžiai. Vaizdas toliau plečiasi ir ryškėja. Pasimato miestas, jame gyvenantys žmonės, šalis, kitos šalys, žemynai, Žemės planeta, gyvenimas…

Parengė Rimgaudas Baležentis | ipi.lt