Savižudybę lemia ne noras mirti, o kita priežastis

savizudybiu-prevencija

Savižudybė – svarbi mirties priežastis daugelyje šalių, kai kuriose valstybėse savižudybių per metus įvyksta daugiau nei mirčių autoavarijose, o Lietuvoje ypač aktuali vyrų tyčinio susižalojimo problema.

Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, 2013 metais Šiaulių apskrities savižudybių rodiklis (134) buvo mažesnis tik už Vilniaus apskrities rodiklį (215). Šiaulių mieste pernai nusižudė 34 žmonės, o Šiaulių rajone – 18.

Savižudybė – ilgalaikis procesas, nulemtas dvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių. Tai valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis mirtį.

Bandymai žudytis, mintys apie savižudybę dažnai yra požymis, kad žmogus nepajėgia susidoroti su stresu, taip pat traumuojančiais ar kankinančiais įvykiais. Ilgainiui įvykiai išblėsta atmintyje, jų poveikis sušvelnėja. Taip atsitinka, kai žmogus sugeba konstruktyviai elgtis kritinėje situacijoje. Tačiau taip pavyksta ne visiems.

Kodėl žmonės bando nusižudyti?

Neretai žmonės imasi tokio veiksmo, norėdami nuslopinti nepakeliamą emocinį skausmą, kuris gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Dažnai tai būna pagalbos šauksmas.

Žmogus, bandantis nusižudyti, būna tiek prislėgtas, kad nesupranta, jog yra ir kitų pasirinkimų. Todėl mes galime padėti sustabdyti tragediją, stengdamiesi suprasti, kaip jaučiasi prislėgtas žmogus. Mes turime padėti ieškoti kitų galimų pasirinkimų.

Savižudžiai dažniausiai jaučiasi siaubingai izoliuoti. Jie nesugeba pagalvoti apie žmones, į kuriuos galėtų kreiptis, taip dar labiau padidindami izoliaciją. Jei žmogus taip baisiai nekentėtų ir galėtų vertinti veiksmus objektyviai, jis ko gero rastų išeitį. Daugelis ketinančių pasitraukti iš gyvenimo žmonių duoda įspėjamuosius ženklus, tikėdamiesi, kad bus išgelbėti, nes pagrindinis jų noras – baigti emocines kančias, o ne mirti.

Savižudybių procesas vyksta keliais etapais:

Minčių, idėjų stadijoje žmogus tik pagalvoja apie savižudybę, nori užsimiršti, pabėgti nuo rūpesčių ir skausmo. Daugeliui žmonių nors kartą gyvenime ateina tokia mintis. Tačiau savižudybė dar neplanuojama. Norima nebūti, numirti, bet nusižudyti atrodo neįmanoma.

Ketinimų stadijoje žmogus ne tik trokšta mirti, bet ir pradeda siekti mirties. Jis norėtų rasti ir kitų būdų, kurie sumažintų jo kančias, bet negali. Savižudybė pradeda atrodyti kaip vienintelė išeitis. Grėsmė gyvybei čia daug didesnė. Pradedama galvoti apie nusižudymo būdus, apmąstomos konkrečios detalės.

Veiksmų etapas yra paskutinis. Jis prasideda apsisprendimu, kad mirtis yra geriausia išeitis. Tada gali net pagerėti nuotaika, nes žmogus pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Šiame etape stebimi atsisveikinimo gestai – skolų, dovanų, laiškų grąžinimas, ypatingos atsisveikinimo frazės. Įvykdomas konkretus savižudybės veiksmas.

Šių savižudiškų tendencijų vyksmas nėra negrįžtamas: ne kiekvienas, galvojantis apie savižudybę, ketina tai daryti, ne kiekvienas ketinantis, mėgina nusižudyti, ne kiekvienas, kuris mėgina nusižudyti, miršta. Savižudybės procesą bet kuriuo momentu galima sustabdyti ir vidiniais, ir išoriniais veiksniais.

Šiaulių miesto visuomenės sveikatos biuro specialistai pataria mokytis laiku ir teisingai įvertinti gresiančio pavojaus ženklus. Žmonės būna linkę į savižudybę tik tam tikrais gyvenimo momentais ir savižudybė esti asmenybės krizės ar asmenybės sutrikimo rezultatas, o ne blaivus apsisprendimas.

Apie gręsiantį savižudybės pavojų galima įtarti, jei žmogus:

  • kalba arba juokauja apie savižudybę;
  • perdėtai domisi mirties ar savižudybės temomis;
  • rodo atsisveikinimo ženklus (pvz.: grąžina gautas dovanas, skolintus daiktus ir pan.);
  • staiga susidomi testamentais ir gyvybės draudimais; i ma be saiko gerti alkoholį arba vartoti narkotikus; s staiga pasikeičia, pradeda kitaip elgtis savo aplinkoje, nepagrįstai rizikuoja;
  • nebegali susikaupti, pasidaro dirglus ir agresyvus;
  • netenka intereso įprastinei veiklai;
  • atitolsta nuo draugų ir šeimos;
  • atsiranda ryškūs nuotaikos svyravimai, netikėti emocijų protrūkiai, depresiškumas;
  • sutrinka miegas, apetitas;
  • žmogus neigiamai vertina save.

Jeigu nujaučiate, kad jums artimas asmuo ketina nusižudyti:

  • Patikėkite. Pripažinkite, kad jūsų artimajam gali grėsti pavojus.
  • Žiūrėkite į tai rimtai. Neatmeskite tos galimybės vien todėl, kad manote, jog jis / ji tikrai to nepadarys.
  • Pasitikslinkite. Gali būti naudinga pasikalbėti su kitu žmogumi (pvz.: draugu, šeimos nariais) ir pasitikslinti, ar jam irgi taip atrodo.
  • Galite tiesiai paklausti ir paties žmogaus, kurį įtariate galvojant apie savižudybę, ir paaiškinti iš kokių užuominų apie tai sprendžiate.
  • Dažnai į savižudybę linkusiems asmenims labai palengvėja, kai atsiranda su kuo pasikalbėti.
  • Nebijokite, kad pakišite jam tokią mintį, jei pasikalbėsite.
  • Būkite ramūs. Nepanikuokite. Panika tik padidins asmens nerimą, prarasite galimybę veikti.
  • Išklausykite. Negailėkite laiko išklausyti asmenį.
  • Paskatinkite jį išsakyti savo jausmus ir mintis. Neteiskite jo už tai, ką sako. Neteisingai nežadėkite, kad viskas greitai susitvarkys. Nesileiskite priverčiami pažadėti, kad niekam nesakysite.
  • Parodykite rūpestį. Įtikinkite asmenį, kad jį supratote ir tikrai juo rūpinatės. Parodykite, kad esate neabejingi ir tikrai norite padėti.
  • Ieškokite pagalbos. Ieškokite profesionalios pagalbos. Jei asmuo pagalbos atsisako, imkitės padėti patys.
  • Pasikonsultuokite su specialistais.
  • Jei savižudybės rizika didelė, nepalikite asmens vieno. Nusiveskite jį su savimi ten, kur galima sulaukti pagalbos, arba paskambinkite į krizių centrą – ten jums patars, ką daryti.
  • Jei savižudybės aktas jau pradėtas, nedelsdami iškvieskite greitąją ir policiją. Jei asmuo ėmėsi savo gyvybei pavojingų veiksmų, vėliau ką nors daryti gali būti vėlu.

Savižudžiams ypač būdingi trys bruožai:

1. Ambivalentiškumas: daugumos jausmai savižudybės atžvilgiu prieštaringi. Noras gyventi ir noras mirti savižudžio dvasioje svyruoja kaip svarstyklių lėkštės ar sūpuoklių lenta: aukštyn-žemyn.

Nekantraujama pabėgti nuo gyvenimo sopulių ir tuo pat metu trokštama gyventi. Dauguma savižudžių iš tikrųjų nenori mirti – jie tik neištveria gyvenimo. Suteikus paramą ir sustiprinus norą gyventi, savižudybės rizika sumažėja.

2. Impulsyvumas: savižudybė yra impulsyvus veiksmas. Kaip bet koks kitas impulsas, taip ir impulsas žudytis yra nepastovus ir trunka kelias minutes ar valandas. Paprastai jį įžiebia nemalonūs kasdieniniai dalykai.

Gesindamas tokią kibirkštį ir išlošdamas laiko sveikatos priežiūros darbuotojas gali nuslopinti norą žudytis.

3. Rigidiškumas: savižudžio mąstymas, jausmai ir veiksmai būna suvaržyti, riboti. Jis nuolat galvoja apie savižudybę ir nesugeba persijungti, surasti kokią nors kitą išeitį iš padėties. Jo mąstymas radikalus, ekstremistiškas.

Dauguma savižudžių išsako savo mintis ir ketinimus arba kaip nors kitaip išreiškia savo norą mirti, nereikalingumo jausmą ir pan. Visa tai yra pagalbos prašymo ženklai, kurių jokiu būdu nereikia ignoruoti.

Savižudžių problemos būna įvairios, bet jų jausmai ir mintys visame pasaulyje esti beveik vienodos: liūdesys, prislėgta nuotaika („Nenoriu gyventi“), vienatvė („Nebegaliu ištverti“), bejėgiškumas („Nieko nepakeisiu“), neviltis („Esu nevykėlis ir našta“), nereikalingumas („Kitiems bus geriau be manęs“).

Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą šeimoje

Nusižudžius vaikui, tėvus dažnai kankina kaltė – jie kaltina save, kad nesugebėjo laiku suvokti problemos. Kiti žmonės taip pat kaltina tėvus dėl jautrumo ir supratimo stokos. Nusižudžius vienam iš tėvų, vaikai kaltina save.

Kaltės jausmas juos taip užvaldo, jog jie dažnai patiria emocinių sutrikimų. Vaikui paprastai sunkiau susitaikyti su savižudybės faktu nei suaugusiam. Suaugę geriau sugeba numalšinti savo kaltės jausmą.

Yra žinoma, jog savižudybę lydinti širdgėla ir kaltės jausmas yra daug stipresni nei atitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties. Tyrimai taip pat rodo, kad šie ir kiti šeimos narių simptomai išlieka daugybę mėnesių po savižudybės.

Šaltinis: lrytas.lt

psichologine-pagalba

Share Button

You may also like...

3 komentarai

  1. Laimes Mokslas parašė:

    Jei ketinantys sutrumpinti savo gyvenima zemeje zinotu, kas ju laukia po mirties, galbut rinktusi kita kelia: http://laimesmokslas.blogspot.com/2013/05/savizudybes-pasekme-didele-sielos.html

  2. Vytautas parašė:

    Po mirties nieko ypatingo nelaukia. Kadangi vieni žmonės gyvena tik vieną kartą tai laukia nugrimzdimas į tamsą ir nieko daugiau. Ypač kvaila trumpinti savo vienintelį gyvenimą šioje žemėje. Kiti žmonės „nemirtingi“ minčių sankaupų lygyje. Tiesiog ne materiali dalis atsiskiria ir pereina į atitinkamą nematerialų lygį pas savo antrą pusę. Jų atveju neišnaudotas kūno egzistavimo potencialas. O naujo įsikūnijimo gali tekti palaukti. Žodžiu taip pat blogas sprendimas, nors kažkuo blogu daugiau nepasireiškia. Anksčiau buvo kitaip. Bet tai lietė žmonės be sielų. Bet jiems nuo to nebuvo jokio skirtumo. Pereidami į tarpinį dvasių pasaulį transformuodavosi neatpažįstamai ir čia niekada daugiau nesugrįždavo. Dabar tiesiog mirusio žmogaus nematomi likučiai suyra, išnyksta. Seniau užstrigdavo kažkur. Bet kaip negalima žudyti taip negalima ir žudytis.

  3. Laimes Mokslas parašė:

    Visi žmonės turi sielas ir sielos gyvenimas yra amžinas. Todėl būtina žinoti kiekvienam, kas laukia savižudžio po mirties: http://laimesmokslas.blogspot.com/2014/11/apie-pomirtini-savizudzio-gyvenima.html

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.