9 Levo Tolstojaus teiginiai apie tikėjimą ir jo naudą žmogui

Autentiški ir unikalūs garsaus klasiko pamąstymai, keliantys egzistencinius klausimus yra turbūt aktualūs visais laikais, ne išimtis ir mūsų, kupinas susvetimėjimo, vienatvės ir vidinės tuštumos amžius.

1. Kas yra tikrasis tikėjimas. Kad deramai nugyventum gyvenimą, turi suprasti, kas yra tas gyvenimas ir ką tame gyvenime reikia ir ko nereikia daryti. Visais laikais šito mokė protingiausi, doriausiai gyvenantys visų tautų žmonės. Visi šių išmintingų žmonių mokymai iš esmės sutampa. Štai tasai vienas visiems žmonėms tinkantis mokymas, kas yra žmonių gyvenimas ir kaip jį reikia nugyventi, ir yra tikrasis tikėjimas.

Kas yra šis į visas šalis išsiplėtęs pasaulis, apie kurio pradžią ir pabaigą aš ničnieko nežinau, ir kas yra mano gyvenimas šiame bekraščiame pasaulyje, kaip aš turėčiau jį nugyventi?

Tik tikėjimas atsako į šiuos klausimus.

Jeigu tu abejoji savo tikėjimu, tai jau nebe tikėjimas.
Tikėjimas tik tada yra tikėjimas, kai tau net nedingteli mintis, jog tai, kuo tu tiki, galėtų būt netiesa.

2. Tikrojo tikėjimo mokymas visada aiškus ir paprastas. Tikėti – vadinasi pasitikėti tuo, kas mums atsiskleidžia, neklausinėjant, kodėl taip vyksta ir kas iš to bus. Toks yra tikrasis tikėjimas. Jis mums parodo, kas mes esame ir ką privalome daryti, bet ničnieko nesako apie tai, kas bus, jeigu mes darysime, ką liepia mūsų tikėjimas.

Jeigu aš tikiu Dievą, tai man nėra reikalo klausinėti, kas išties iš mano klusnumo Dievui, nes aš žinau, kad Dievas – meilė, o iš meilės nieko kito, išskyrus gėrį, išeiti negali.

Tikrasis gyvenimo įstatymas yra toks paprastas, aiškus ir suprantamas, kad žmonės neturėtų teisinti savo netikusio gyvenimo tuo, jog jie neišmano įstatymo. Jeigu žmonės gyvena, nepaisydami tikrojo gyvenimo įstatymo, jiems belieka viena: atsižadėti proto. Jei taip ir daro.

Tam, kuris perpranta tikrąjį tikėjimą, nutinka panašiai kaip žmogui, įžiebusiam tamsioje seklyčioje žiburį. Viskas pasidaro aišku ir siela džiaugiasi.

3. Tikrasis tikėjimas yra meilė Dievui ir artimui. „Kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus”, – pasakė Kristus. Jis nesako: jeigu tik jūs tikėsite tuo ar anuo, jis sako – jeigu mylėsite. Įvairiais laikais įvairių žmonių tikėjimai gali būti skirtingi, bet meilė visada viena ir ta pati.

„Tikrasis tikėjimas yra vienas – tai meilė viskam, kas gyva“ [Ibrahimas Kardobietis].

Kristus atvėrė žmonėms, kad amžina nėra tai, kas bus ateityje, – amžina ir nematoma gyvena mumyse dabar, šiame gyvenime, ir mes tampame amžini, kai dvasia susivienijame su tuo Dievu, kuriame viskas gyvena ir juda.

Šią amžinybę mes pasiekiame ne maldomis, sakramentais ir apeigomis, bet vien meile.

4. Tikėjimas vadovauja žmonių gyvenimui. Tikrajam tikėjimui svarbu ne tinkamai samprotauti apie Dievą, apie sielą, apie praeitį ir apie ateitį, svarbu tik viena: tvirtai žinoti, ką šiame gyvenime privalu ir ko neprivalu daryti.

Jeigu žmogui blogai gyventi, tai šitaip yra tik todėl, kad šitas žmogus neturi tikėjimo. Taip nutinka ir tautoms. Jeigu tautai blogai gyventi, tai tik todėl, kad tauta prarado tikėjimą.

Jeigu tikėjimas moko, kad amžinybės labui reikia atsižadėti šio gyvenimo, tai tasai tikėjimas yra netikras. Negalima atsižadėti šio gyvenimo amžinybės labui, o negalima todėl, kad amžinasis gyvenimas jau yra šiame gyvenime.

Kuo stipresnis žmogaus tikėjimas, tuo tvirtesnis jo gyvenimas. Žmogaus gyvenimas be tikėjimo – gyvulio gyvenimas.

5. Netikras tikėjimas. Nereikia manyti, kad tikėjimas tikras dėl to, kad yra senas. Priešingai, kuo ilgiau gyvena žmonės, tuo aiškesnis jiems darosi tikrasis gyvenimo įstatymas. Manyti, kad nūnai mes privalome tikėti tuo pačiu, kuo tikėjo mūsų seneliai ir proseneliai, yra vis viena, kaip manyti, kad užaugus žmogui tiks senieji vaikiški drabužiai.

Visose tautose visada rasdavosi tokių žmonių, kurie skelbėsi vieni žiną tikrąjį Dievo įstatymą. Norėdami patvirtinti savo žodžius, jie pasakodavo neva buvę tokių Dievo stebuklų, iš kurių matyti, kad tasai jų skelbiamas įstatymas yra tikrasis Dievo žodis. Be to, šie žmonės užrašydavo šį savo įstatymą į knygas ir tikindavo kitus, neva tose knygose kiekvienas žodis yra teisingas, nes tos knygos yra įkvėptos ir parašytos paties Dievo.

Visa tai yra netiesa. Dievo įstatymas atsiskleidžia ne kažkokiems atskiriems žmonėms, o kiekvienam norinčiam jį suprasti. O jokių stebuklų nėra buvę ir nebūna, pasakojimai apie stebuklus yra tušti prasimanymai. Netiesa ir tai, kad esama tokių knygų, kuriose kiekvienas žodis teisingas ir įkvėptas Dievo. Visos knygos parašytos žmogaus ranka ir visose gali pasitaikyti tiek naudingų ir teisingų, tiek žalingų ir apgaulingų dalykų.

Mes sielojamės, kad negalime tikėti tuo, kuo tikėjo mūsų tėvai. Nereikia dėl to gailėtis, reikia stengtis išsiugdyti tokį tikėjimą, kuris mums leistų tikėti taip stipriai, kaip mūsų tėvams leido jų tikėjimas.

Kad žmogus pažintų tikrąjį tikėjimą, pirmučiausiai jam reikia laikinai atsižadėti to, kuriuo jis aklai tikėjo, ir perkratyti protu viską, ko buvo mokytas nuo mažens.

6. Apie išorišką Dievo garbinimą. Tikrajam tikėjimui nereikia nei šventyklų, nei puošmenų, nei giesmių, nei gausių žmonių susirinkimų. Priešingai, tikrasis tikėjimas į žmogaus širdis visados ateina tyloje ir vienumoje.

Jeigu žmogus maldomis ir apeigomis nori įsiteikti Dievui, vadinasi, jis nori apgauti. Bet Dievo apgauti negalima, apgauni tiktai save.

Tikrojo tikėjimo esmė nėra žinoti, kuriomis dienomis reikia pasninkauti, kuriomis vaikščioti į šventyklą, kada klausytis maldų ir pačiam jas skaityti, jo esmė yra visados gyventi dorai, mylėti visus, visada su artimaisiais elgtis taip, kaip norėtum, kad jie elgtųsi su tavimi.

Toks yra tikrasis tikėjimas. Ir tokio tikėjimo visados mokė visų tautų tikrieji išminčiai ir šventi žmonės.

7. Užmokesčio už dorą gyvenimą sąvoka nėra būdinga tikrajam tikėjimui. Kai žmogus laikosi tikėjimo tik todėl, kad už tikėjimo užduočių vykdymą ateityje tikisi visokiausių apčiuopiamų gėrybių, tuomet šitai yra ne tikėjimas, o naudos siekimas, išskaičiavimas, ir jis visuomet yra klaida. O klaida yra todėl, kad tikrasis tikėjimas teikia palaimą tik dabar, bet neteikia, net negali teikti jokių apčiuopiamų gėrybių ateityje …

Netikri mokymai vilioja žmones dorai gyventi, gąsdindami bausmėmis ir gundydami dovanomis kitame pasaulyje, kur niekas nėra buvęs. O tikrieji mokytojai moko tik to, kad esminis gyvenimo dalykas – meilė – savaime gyvena žmonių sielose, ir tam gerai, kas su ja susivienijo.

Tarp tikrojo ir klaidingojo tikėjimo svarbiausiais skirtumas yra tas, kad tariamą tikėjimą išpažįstantis žmogus nori, idant atsilygindamas už maldas ir aukas Dievas pataikautų žmogui. Tikro tikėjimo žmogus siekia tik vieno: išmokti įtikti Dievui.

8. Protas tikrina tikėjimo tiesas. Ne protas atveda mus į tikėjimą. Bet protas reikalingas tam, kad galėtum patikrinti tą tikėjimą, kurio esame mokomi.

Nebijok apvalyti savo tikėjimo nuo visko, kas nereikalinga, kūniška, matoma, apčiuopiama, taip pat nuo to, kas miglota, neaišku: kuo švariau tu nuvalysi dvasios branduolį, tuo aiškiau suprasi tikrąjį gyvenimo dėsnį.

9. Religinė žmonių sąmonė be paliovos tobulėja. Kai žmogus, bijodamas padaryti klaidą, nedrįsta nė per žingsnį nuklysti nuo kartą jo pripažinto tikėjimo, tai jam nutinka panašiai kaip tam, kuris, bijodamas išklysti iš kelio, prisiriša virve prie stulpo.

Kai vanduo teka lietaus latakais, mums atrodo, kad vanduo išteka iš jų. Bet juk vanduo krenta iš dangaus. Taip ir šventųjų bei išminčių pamokymai: mums atrodo, kad pamokymai ateina iš jų, o jie ateina iš Dievo [Pagal Ramakrišną].

Pagal Lev Tolstoj (2013). Gyvenimo kelias. Vilnius: Trigrama. 14-23 psl.
Iliustracija: Carolyn V / Unsplash