Veiklumas gydo savivertės sutrikimus

0

Kartais psichologinė kančia įgauna keistų pavidalų. „Kartą ar du per metus man tenka priimti į konsultaciją kokių 30 ar 40 metų vaikus, kurių savivertė, matyti, labai aukšta, dažnai jie ypač gabūs, kaip liudija jų IQ koeficientas. Dažnai priklauso įvairioms itin protingų žmonių asociacijoms. Bet jų gyvenimas – tikra nesėkmė“, – rašo prancūzų psichologas Christophe Andre, savo knygoje „Netobuli, laisvi ir laimingi: savivertės pratybos“.

keliones-dviraciu

„Jie niekada nesileido į nuotykį, niekada nepaliko šilto šeimos lizdelio. Jų aukšta savivertė tik tariama: jie turi didelių galimybių, bet jų niekaip nepanaudojo. Skaitydami sukaupė žinių, sėmėsi jų naršydami internete, gal studijavo, bet taip ir nepradėjo veikti.

Kambarinė jų savivertė paryškina šią akivaizdybę: gerbti save prasminga tik tada, kai tai padeda gyventi. O gyventi – vadinasi, veikti, ne vien galvoti…“, – pabrėžia Ch.Andre. Jis primena Romaino Rollando mintį: veikdami kartais suklystam. Nieko nedarydami klystam visada.

Veikla yra savivertės deguonis

Savivertė glaudžiai susijusi su veikla trimis pagrindiniais santykiais:

Tikroji savivertė atsiskleidžia tik veikiant ir akis į akį susiduriant su tikrove: ji gali išryškėti tik per santykį su nesėkme ir sėkme, su pritarimu ir atstūmimu… Kitaip ji būna vien „deklaratyvi“, kaip sako nuomonių apklausų specialistai, – mes esam ne tik tokie, kokie sakomės ar įsivaizduojam esą, ne visada darom tai, ką skelbiam darysią. Savivertės tiesa glūdi ir kasdienio gyvenimo plotmėje, ne vien sielos aukštumose.

Savivertė palengvina veiklą: vienas iš trapios savivertės požymių kaip tik ir yra sudėtingas santykis su veikla. Žemos savivertės žmonės jos bijo arba ją atstumia (atidėliojimas) baimindamiesi pasirodyti silpni, atskleisti savo ribas. O aukštos trapios savivertės žmonės siekia jos kaip priemonės sukelti kitų susižavėjimą ir dėkingumą, bet pakenčia tik pergalingą veiklą – ji turi būti, anot amerikiečių, successful (angl. sėkminga).

Galų gale veikla palaiko, modeliuoja, kuria savivertę. Socialiniai ryšiai ir veikla yra du pagrindiniai savivertės peno šaltiniai. O visa kita, nesvarbu, gerai tai ar blogai, tėra savitaiga.

Esminis poreikis – jausti savo pajėgumą

Kiekvienam žmogui reikia jausti ir matyti, kad jo veiksmai daro įtaką aplinkai ir jam pačiam. Mūsų psichikai šis poreikis toks svarbus, kad jis, net nekalbant apie psichologines problemas, skatina teigiamas iliuzijas ir stebinamą elgesį: pavyzdžiui, kai lošdami kauliukų partiją norim išmesti penkis ar šešis, nesąmoningai esam linkę mesti kauliukus stipriau ir metam silpniau, kai reikalingas mažas skaičius – vienas arba du.

Šis poreikis, susijęs su kontrolės pojūčiu, daro didelę įtaką gerai savijautai (gyvūnų ir žmonių) ir savivertei (žmonių).

Šioje srityje tarp žmonių esama ryškių skirtumų, priklausančių nuo kontrolės pajautimo lygio: paprastai manoma, kad juo kontrolės pojūtis didesnis (arba juo labiau „vidinis“, tai yra juo labiau žmogus laiko jį priklausomu nuo savęs, o ne nuo atsitiktinumo), juo labiau jis skatina savivertę. Tiesa, asmenybės kontrolė ir savivertė taip glaudžiai susijusios, kad kai kurie mokslininkai kelia klausimą, ar tik abi sąvokos nereiškia beveik to paties dalyko.

Lengvai pamatuojamas ir kasdieniam gyvenimui svarbus veiksnys yra savikontrolė, tai yra gebėjimas kryptingai siekti tikslo, nors už tai nebus iškart atlyginta. Ji padeda ir poreikį būti atlygintam atidėti.

Pavyzdžiui, vaikų savikontrolė patikrinama sukūrus štai tokią paprastą situaciją: „Gali gauti vieną saldainį dabar arba tris rytoj. Ką renkiesi?“ Tai dažnai tinka ir suaugusiesiems, nes savikontrolės prireikia – ji labai naudinga – daugelyje kasdienio gyvenimo situacijų: mokantis (pasikartoti, kad išlaikytum egzaminus), darbe (darbuotis savo karjeros labui), puoselėjant sveikatą (laikytis dietos, mesti rūkyti…).

Tvarkyti savo kasdienį gyvenimą (laisvalaikį, namų ruošą) yra palanku gerai savijautai ir savivertei. Todėl ėmus savimi abejoti svarbu nesiliauti plauti indų, tvarkyti buto arba darbo kabineto (kaip matysim, dar ir tinkamai nusiteikus…).

Atsisakyti smulkių savo aplinkos valdymo veiksmų – klaida, kurią dažnai daro depresija sergantys žmonės: „Neverta, tai juokinga ir beprasmiška“, – tai tik pablogina jų būseną: „Jau nebesugebu pasirūpint net tokiais paprastais dalykais.“ Nors šių nežymių veiksmų įtaka nedidelė, vis dėlto savivertei jie tarsi „smulkios monetos“. Arba – mėgėjams – tarsi vaistažolių arbatėlė savivertei: poveikis nestiprus, bet realus ir visiškai biologiškai švarus…

Taigi, visa, kas gadina mūsų santykį su veikla, gali pradėti kenkti. Savivertės sutrikimai dažnai paskatina vengti arba slapstytis, tuo jau įsitikinom.

Išsisukinėjimas griauna savivertę ir nieko neišmoko, o veikla moko nuolankumo

Neveiklumas gali paversti išpuikėliais. Paradoksalu? Iš tiesų, neveiklumas palaiko iliuziją, kad tereikėjo pasivarginti ir būtume patyrę sėkmę. Pavojinga ir melaginga iliuzija. Ji paaiškina stebinančias kai kurių žemos savivertės, socialinę nesėkmę išgyvenančių žmonių kalbas – jie patiria socialinę nesėkmę, bet gyvena iliuzija apie savo didžius sugebėjimus…

Jei tik gyvenimas nebūtų toks sunkus, žmonės nebūtų tokie neteisingi, tada pripažintų, ko jie iš tikrųjų verti! Dėl tokio mąstymo žmogus gali veikti vis mažiau, o tada vis didėja atotrūkis tarp jo tikėjimo savo puikumu ir nuostatos, kad kasdienybė neprilygsta jo tikrajai vertei.

Galiausiai atotrūkis tampa toks didelis, kad apninka daugiau ar mažiau sąmoningai suvokiama neviltis…

Išsisukinėjimas nieko neišmoko. Tik grąžina mus į save, prie dalykų, kuriuos jau žinom: gyvenimas sunkus, mums sunku, būtų buvę skaudu patirti nesėkmę, teisingai padarėm, kad neprasidėjom, bet vis dėlto gaila ir pan. Mus gali šio to išmokyti vien akistata.

Kartais moko skaudžių dalykų, bet lavina… O išsisukinėjimas griauna savivertę, galų gale, kad ir ką galvotume apie save, keičiamės tik veikdami. Veiklos privalumai visiškai panaikina neigiamų minčių gromuliavimą.

Nebepamenu, kokiame filme scenaristas Michelis Audiard’as įrašė repliką: „Einantis kvailys visada nueina toliau už sėdintį intelektualą.“ Žinoma, būtų idealu būti einančiu intelektualu, bet tada replika nebebūtų tokia juokinga. Nietzsche sakė rimčiau: „Einant kyla vien didžios mintys.“

Taigi, veikti ir pasimokyti iš veiklos – geriausia, ką galim padaryti dėl savivertės. Todėl ir kyla psichoterapeutų manija ištraukti pacientus iš apmąstymų ir išstumti į kasdienybės areną.

Dėmesio: veiksmas ir veiksmo pamokos! Nes iš tiesų yra du vengimo būdai:

Neveikti – tai labiau būdinga žemos savivertės asmenims, bet išsisukinėjimų gali griebtis ir aukštos trapios savivertės žmonės. Šiuo atveju iš veiklos negalim gauti jokios pamokos, nes veiklos nebuvo. Mąstoma pagal modelį „Kas būtų buvę, jei…“

Pirmenybė teikiama neigiamiems įsitikinimams ir dažnai atsakymai tokie: „Tikrai viskas būtų buvę blogai, gerai pasielgiau, kad to išvengiau.“

Veikti, bet iš veiklos nieko nepasimokyti – tai dažniausiai būdinga aukštos savivertės žmonėms. Taip būna ištikus nesėkmei: klasikinė gynyba – neprisiimti už nesėkmes atsakomybės arba menkinti jų pasekmes.

Arba sulaukus pasisekimo nepastebėti, kiek čia būta atsitiktinumo arba už ką reikėtų jaustis dėkingam kitiems.

Tuomet padėka už gautą pagalbą arba dėkingumo išraiška laikoma asmeninių nuopelnų menkinimu, o aukštos trapios savivertės žmogus to negali pakęsti.

Patikslinkime: nereikia drausti sau mėgautis sėkme. Emociškai ja pasimėgauti turime teisę, bet vėliau reikia grįžti prie pamokų: atskirti, koks čia mūsų, koks kitų ar atsitiktinumo indėlis, – tai neturėtų menkinti mūsų savivertės, tiesiog padarytų ją aiškesnę, vadinasi, tvirtesnę.

Nuovokumas veikti

Vienoje iš savo „Kalbų“ filosofas Alainas siūlė išrinkti graikų pusdievį Heraklį painių mąstymo ir veiklos santykių simboliu: „Imu Heraklį kaip geriausią mąstytojo pavyzdį. (…) Norint pasaulyje padaryti kokį naudingą pokytį, reikia apmąstyti objektus. (…) Jei imi kastuvą, reikia kasti žemę. Jei kaip įrankį imi mintį, išsitiesk, mąstyk gerai.“

Rudyardas Kiplingas eilėraštyje „Jeigu“ siūlė „galvoti ir būti tik galvotoju“… O antikos filosofai noriai primena, kad žodžiai ir mokymai, kurie iškart neprigyja kasdieniame gyvenime, yra tušti.

Šią pamoką vertėtų priminti ir kai kuriems mūsų amžininkams. Antikos filosofija iš pradžių nebuvo vien spekuliatyvi, ji siekė pagerinti kasdienybę daugybe veiksmų ir praktiniais apmąstymais.

Būdami nejudrūs liekam savo pačių pasaulyje.

Veikdami jį keičiam ir, svarbiausia – atveriam…

Anglosaksų overthinking – per didelis rūpinimasis savim – neveiksmingas. Kai savivertė atitolinama nuo veiklos teikiamų pamokų, žmogus užsisklendžia, susigūžia, savivertė darosi vis trapesnė.

Tik judėdami pirmyn ir atgal prie gyvenimo galim mėginti save kurti, lavintis, atsiskleisti, pažinti save. Ne užsidarę mažame savojo „aš“ kambarėlyje.

Kai slepiamės nuo tikrovės, sustingstam. Kai einam jos pasitikti, galim augti. Veikla ne tik lavina ego, ji atveria mus pasauliui.

Ištrauka: iš Ch.Andre knygos „Netobuli, laisvi ir laimingi: savivertės pratybos“
Šaltinis: lrytas.lt

Turi apie tai savo nuomonę? Pasidalink!

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here