fbpx

Priklausomybė – visos šeimos liga arba kopriklausomybė
5 (7)

Asociatyvi portalo iliustracija

Priklausomybė nėra vieno asmens liga, tai visos šeimos ir artimiausios aplinkos žmonių liga ir tiesiogiai paliečiantį kiekvieną asmenį. Visi priklausomybę turinčio asmens artimieji, kurie stengiasi jam padėti, klausosi jo rūpesčių, tampa netiesiogiai priklausomi.

Išlikti emociškai neįsitraukusiam į kito žmogaus bėdą yra sunku. O priklausomybę turintys asmenys dar labiau įtraukia kitus, nes ima manipuliuoti. Tokia priklausomybės forma įvardijama kaip kopriklausomybę (anglų k. co-dependency), kuri duoda gyvenimo pokytį visiems šeimos narims, o ne tik tam vartojančiam asmeniui.

Kopriklausomybė – tai psichologinė būsena, kai artimas asmuo tampa emociškai priklausomas nuo vartojančio.

Kopriklausomo visas elgesys sukoncentruotas į kontrolė savo artimo turinčio priklausomybę. Kopriklausomybė tai perdėtas priklausymas nuo kito žmogaus ir manymas, kad esi kt žmogaus dalis, kad be tavęs jis nepajėgus, o taip ir padarome jį neįgaliu ne tik tvarkytis su vartojimu, bet ir su visa gyvenimo kokybe. Psichologai tai vadina individualumo ir asmenybės praradimo liga.

Kopriklausomas ir pats tampa priklausomas nuo kitų žmonių, įsikabina į kitą, nori būti išgelbėtas, nori, kad juo pasirūpintų, iš artimųjų nori daug dėmesio, jaučiasi silpnas, menkesnis už kitus, nelygiavertis, nesuvokia ir neapsibrėžia savo asmenybės ribų, nesuvokia, kad jis yra savarankiškas, atskiras nuo kito žmogaus, yra pasyviai agresyvus, jaučia stiprią kaltę, yra perdėtai susikoncentravęs į kitą žmogų, nesugeba pasakyti „ne“, nori įtikti kitiems, ir t. t. Tuo pačiu gali demonstruoti ir labai didelį pasitikėjimą savimi, bet kokios situacijos suvaldymą.

Kopriklausomybė dažniau būdinga moteris (mamoms, žmonoms, dukroms, seserims).
Bet, aišku, tai nėra kaip taisyklė yra ir išimčių.

Kopriklausomi dažnai kalba: „mes susiradome darbą“, „mes nusprendėme likti namuose“…

Nuolatinis „mes“ kartojimas iki tokio laipsnio, kad tampa sunku atsekti, kur prasideda vienas žmogus tuose santykiuose, o baigiasi kitas. Tokie santykiai primena motinos ir vaiko ryšį, kol mažylis yra priklausomas nuo jos: „mes pavalgėme“, „mes jau vaikštome“, „mes sergame“.

Ne visi specialistai linkę sutarti, kad kopriklausomybė – tai susirgimas, tačiau absoliučiai visi mano, jog kopriklausomas elgesys – neefektyvus ir žlugdantis tiek pačią kopriklausomo žmogaus asmenybę, tiek jo artimuosius. Jei gyvenant poroje su priklausomu ir tapus koopriklausoma nepasveikstama nustojus vyrui vartoti, ar išsiskyrus. Kai priklausomas darė tam tikrus žingsnius, kad suvaldytų savo priklausomybę, taip ir kopriklausomas turi tai įsivardinti ir ieškoti būdų kaip tai suvaldyti.

Taip pat priklausomų tėvų vaikai dažnai turi kopriklausomybę ir tai neleidžia sukurti savo sėkmingų santykių. Išeiti iš to užburto rato ir „išgydyti“ kopriklausomybę galima tik pradėjus save analizuoti ir keisti, taip pat padedant psichoterapeutui.

Turime suvokti, kad:
• Negalite leisti kitam žmogui jus praryti, sunaikinti.
• Saugokite save, ypač santykiuose su kitais žmonėmis.

Kaip artimo priklausomybė įtakoja visą šeimos modelį

Sunku būtų rasti priklausomybę turintį asmenį, kuris neturėtų labai artimų žmonių, su kuriais gyvena, bendrauja ar yra kitaip susijęs. Kiekvieno priklausomo asmens aplinkoje yra 4-6 artimi asmenys, vieni mažiau kiti daugiau turi išreikšta kopriklausomybę.

Tokios šeimos struktūra yra suardyta, pakitusi ir jau nefunkcinuojanti teisingai ir tai tiesiogiai susijusi su priklausomo asmens elgesiu.Turime suprasti, kad nuolatinis vartojimas sąlygoja priklausomo asmens nuotaikų ir elgesio pokyčius taip pamažu keičiant ir visų artimųjų būsena ir juos susargdinant. Ir tai tęsiasi tiek šeimos nariui būnant vartojimo fazėje, tiek nutraukus ar net blaivybėje. Dažnai nutinka, kai šeimos nariai nesuvokia ir neigia, kad juos tai palietė ir jie kartu serga nors nevartoja ir kai vartojęs asmuo su blaivybę grįžta į gyvenimo kokybę, o šeimos nariai ir lieka kopriklausomybėje, sutrikusiuose vaidmenyse. Pabandykime suvokti, ar turint savo tokią situaciją paanalizuoti kaip priklausomybė paveikia kiekvieną asmenį ir keičia jo vaidmenį, kaip pvz vaikas nebėra tik vaiko vaidmenyje, bet ir prižiūrėtojo, derybininko ir daugelyje kitų vaidmenų kurių jis neatliktu jei vienas iš tėvų nebūtų priklausomas.

Asociatyvi portalo iliustracija

Taip pat labai svarbu suvokti, kad šeimos nariai taip pat įtakoja priklausomą asmenį. Aiškinantis priklausomybės atsiradimo ir augimo šeimoje priežastis, turime suvokti kas yra šeima kaip struktūra. Šeima, tai mažas uždara sistema, kur visi nariai yra kaip atskiri nepriklausomi vienetai, bet tuo pačiu jie funkcionuoja vientisoje sistemoje, kurioje kiekvienas turi konkrečią paskirtį ir vaidmenį. Sistemoje kiekvienas atlikdamas savo vaidmenį per kurį sukuria bendrą rezultatą visai šeimai. Arba galimas ir kitas variantas, kai vienas nesufunkcionuoja pradeda šeimos sistema byrėti, nes sistema negali išlikti funciuonuojanti su vienu nefukcionuojančiu asmeniu, kad ir kiek kiti šeimos nariai bandytų jo funkcijas atlikti. Šeima, kurioje dažni ir pasikartojantys sunkumai stengiasi visais būdais išlikti, toks gyvenimo principas būdingasir su kitomis šeimą paliečiamčiomis problemomis, ne tik su priklausomybe. Priklausomoje šeimoje kiekvienas asmuo yra nuolat trikdomas vis didėjančio dezorganizuojančios priklausomo šeimos nario veiklos, todėl per laiką prisitaiko prie tokio pataloginio (ligoto) elgesio ir tai mažina norą štakoti situaciją pokyčiui.

Artimieji taip įsijaučia į kito žmogaus problemą, kad nekreipia dėmesio į savo poreikius, interesus. Jie gyvena priklausomybę turinčio asmens gyvenimą, stengiasi jam padėti. O netinkamai padėdami, jie priklausomybę turintį asmenį dar labiau klampina į tą problemą. Priklausomybei progresuojant darosi vis sunkiau susitvarkyti su kasdieniais uždaviniais bei atsakomybėmis, kol ilgainiui jis tampa visiškai nepajėgus jų išpildyti. Tuo tarpu artimieji mobilizuoja savo pajėgas ir stengiasi užglaistyti galimus negatyvius vartojimo padarinius. Pavyzdžiui, jei priklausomas žmogus nebesusitvarko su savo atsakomybėmis darbe, jei dėl užgėrimų periodų atsiranda pravaikštų, artimieji patys skambina į jo darbovietę, pasakodami tokį elgesį pateisinančias sukurtas istorijas. Priklausomam žmogui sunkiai pakeliant alkoholinę abstinenciją artimieji patys pasirūpina jo nugabenimu į kliniką detoksikacijai, arba pastarąją procedūrą suorganizuoja tiesiog namuose.

Dar vienas netinkamas elgesys: priklausomybė „kainuoja“, o mokama iš šeimos biudžeto sąskaita. Artimieji kiek įmanydami stengiasi padaryti taip, kad nepajustų ekonominių sunkumų. Pavyzdžiui, itin dažnai pasitaiko, jog priklausomo nuo alkoholio vyro žmona pradeda dirbti keliuose darbuose, vaikai greičau nei įprastai pradeda uždirbti ir išlaikyti save ar net dalį tėvų ūkio.

Dirbtinai kuriamas darnios šeimos įvaizdis, kai artimieji paprastai iš visų jėgų stengiasi išlaikyti “darnios” šeimos regimybę, o vartojančiam asmeniui kuria dirbtiną patikimo žmogaus įvaizdį. Taip pat meluojama artimai aplinkai, kad nėra jokių problemų, apmoka besikaupiančias skolas, traukia iš problemų, gina ir teisina.

Ilgainiui dėl nevaldomo priklausomo asmens elgesio vis dažniau neigiamai atsako į draugų ar artimųjų kvietimus pasisvečiuoti, vėlgi argumentuodami netikromis istorijomis. Šitaip visa šeima pamažu pradeda izoliuoti save nuo išorinio pasaulio.

Netinkamas artimųjų elgesys: labai dažnai artimieji į patarimą pradėti patiems elgtis kitaip – nustoti „kaišioti pagalves“ vis dažniau „klumpančiam“ priklausomam žmogui – reaguoja skeptiškai ar net priešiškai.

Paprastai esama labai stiprios iliuzijos, jog „mūsų atvejis kitoks“. Galbūt dar per mažai stengėmės, galbūt kažką darėme ne taip, arba kažko nepadarėme, o gal dar turime kiek pakentėti ir priklausomas žmogus pagaliau susipras, pradės keistis…..

Neretai artimieji paprastai būna labai įsibauginę ir pavargę, tiesiog prisiima aukos poziciją: ką čia jau padarysi, jei jau taip nutiko, tai yra „mano kryžius“ ir turiu jį kantriai nešti.

Šeimos narių nuolat išgyvenami jausmai:

  • baimė ir laukimas, tiek naujo atkryčio, tiek to stebūklo kad gal nebeskartos atkryčiai;
  • skausmas, kad negaliu nieko padaryti, arba kad ir ką bedrau, bet kartojasi atkryčiai;
  • pyktis, už nuolatinius pažadus nebevartoti ir pyktis ant savęs kad vis patikiu ir laukiu;
  • skausmas tiek matant to žmogaus gyvenimą vis prastėjant, tiek savo gyvenimo kokybės neturėjimą, neaugimą, o sustojimą vietoje, ar net regresą.
  • gėda, kad vis naujos problemos, kad turi vis pridengti ir kurti istorijas, pateisinti, ar traukti iš pasėkmių atsitikusiu vartojime. Gėda ir dėl savęs kad esu su tokiu žmogum ir nedarau pokyčių.
  • neigimo gaidelė, kartu su bejėgiškumo jasmu. Pradžioje neigimas eina kaip pateisinimas, kad kaip visi…, kad nieko blogo…, kad geras žmogus…po lgų metų gyvenant su priklausomu atsiranda neigimas, kad jam gali pavykti ir jau susitaikymas ir net leidimas toliau taip gyventi vartojime.

Turime suprasti, kad po šiais jausmais ir išgyvenimais slepiasi ir nuolatinis susirūpinimas vartojančiu, greito ir gero rezultato tikėjimasis, mokinimasis vis atleisti ir vilties ir skausmo ašaros. Bet šeimos narių sveikimas prasideda tik pradėjus sveikti-blaivėti priklausomam asmeniui. Blaivėjant priklausomui, pagal tą patį principą sveiksta jo šeima. Šeimos nariams reikia atsigręžti į save. Tik kai nebekovojame su priklausomu ir nebebandome jo pakeisti, bet pradedame patys gyventi savo gyvenimus, taip įveikinėjame savo ligą – kopriklausomybę.

Artimieji įtiki, kad jei tik priklausomą žmogų paliks jo valiai, pastarasis tiesiog pražus. O realiai yra, kad žlunga visi kartu.

• Artimiesiems labai svarbu suvokti, kad nuolatiniai priklausomojo kaltinimai realiai nėra susiję su jų elgesiu, bet veikiau yra ligos apraiška.
• Artimiesiems paprastai būna sunku pasiryžti kreiptis pagalbos, nes tai jiems simbolizuoja ilgai dėtų pastangų nuslėpti problemą žlugimą.
• Kartais lengviau priklausomam žmogui pripažinti, kad sergi nei jo artimajam.
• Dažniausiai, kad artimųjų pagalba sau prasideda nuo pagalbos priklausomajam paieškų.
• Sau pagalbos artimieji dažniausiai pradeda ieškoti tada, kada atsiduria tokioje situacijoje, kai viskas aplinkui pradeda griūti, kai nebepakanka vidinių ir išorinių resursų išlaikyti ne tik darnios ir gražios šeimos įvaizdį, bet ir savo kaip oraus asmens.
• Artimiesiems ne mažiau už patį priklausomą kurį laiką būdinga neigti realią situaciją. Tiesiog priklausomo žmogaus vartojimo padariniai yra aiškiai matomi, lengviau „apčiuopiami“. Artimieji taip įsitraukia į priklausomo žmogaus gyvenimą, kad visiškai pamiršta savąjį. Nuvertindami savas problemas nemato, kad jiems patiems reikalinga pagalba.

Koks būtų (ne)tinkamas artimųjų elgesys:

Šeimos nario priklausomybės nelaikyti kaip šeimos gėdos. Tai yra liga, kurią reikia gydyti, o ne gėdytis ir slėpti.

Nemoralizuoti. Paprastai priklausomas asmuo viską, ką jam norite pasakyti jau žino. Klaidingai elgiantis galime jį išprovokuoti jį daugiau meluoti, maniuliuoti, save teisinti ir žadėti neįvykdomų dalykų.

Venkite nuskriaustojo vaidmens. Priklausomas asmuo linkęs spręsti apie žmonių požiūrį į jį, ne tik iš pasakytų žodžių, bet iš siunčiamų įvairių signalų. Sekiant sukelti kaltės jausmą vartojančiam, tik dar labiau patvirtiname situacijos blogumą, bet neskatiname pokyčiui.

Nemanipuliuokite pasakymu „jei mane/mus mylėtum…“. Sergant kitomis ligomis savo artimiesiems tokių manipuliacinių prašymų neturime, tai supraskime teisingai, kad vartjimas yra liga, o ne valios pastangų reiklas. Priklausomas vartoja, nes nes nežino kaip nevartojant išbūti. Nuolatniai priekaištai ir spaudimas nepadės, o tik didės kaltės jausmas. Kaltės sukeltas jausmas žmogų dažnai skatina dar labiau užsidaryti savyje, o ne veikti.

Venkite grasinimų, kurių neįgyvendinsite. Tušti grasinimai yra neveiksmingi, o kaip tik leidžia suprasti Jūsų neįgalumą ir susitaikymą su situacija.

Nedarykite už jį to, ką jis gali ir privalo atlikti pats. Jūs negalite už Jį nugyventi gyvenimo, už Jį gydytis ir pasveikti. Nepadėkite išsisukti iš sunkių situacijų, tik patyręs vartojimo pasėkmes susimąsto apie savo priklausomą elgesį. Nes kitu atveju ir gyvensite su priklausomu, nes galvosite, kad be Jūsų jis pražus. Priklausomas pats nepradės funkcionuoti, kol tai darysite už Jį.

Sutikite su bet kokiu paties pasirinktu gydymo metodu, būdų. Visi gydymo būdai yra tinkami, jei tik padeda. Jums renksntis kaip jam sveikti, sumažinsite jo galią prisiimti atsakomybę už save ir norėti sveikti. Nepavydėkite ir nepykite, jei nori pagalbos ieškoti savarankiškai, svarbu nori gydytis.

Nesitikėkite staigaus ir visiško pasveikimo. Priklausomybės liga vystėsi palaipsniu ir sveikstama palaipsniu. Gali sveikimo egoje būti ir atkryčių, tai sveikimo proceso dalis, svarbu po to vėl tęsti gydymasį ir palaikymą sveikime.

Nesistenkite apsaugoti sveikstantį nuo siūlymų išgerti. Tai vienas iš būdų greitam atkryčiui. Jis pats turi išmokti pasakyti siūlymams tvirta „NE“. Perspėjant kitus nekviesti jo, neduoti išgerti, tik sužeisite jo pasitikėjimą savimi, sužadnsite ankstesnius pykčio ir nepilnavertiškumo jausmus.

Ir svarbiausia, rodykite savo meilę, paramą ir supratimą tik jam esant blaiviam.

Sprendimai kopriklausomiems šeimos nariams: būtina iš „MES“ pereitį į savajį „ AŠ“

Sveikimas prasideda nuo esamos gyvenimo situacijos suvokimo. Juo ilgiau gyventa iliuzijose, juo skausmingesnis ir baisesnis susitikimas su realybe. Baimę išgyventi padeda žinia, kad taip jaustis ir elgtis, kaip kad artimasis jaučiasi – normalu.

Prasideda nuo ATSITRAUKIMO, tai procesas, tai grįžimas į savąjį „aš“.

Psichologinis ir emocinis atsitraukimas – tai ilgas ir sudėtingas procesas, kurio metu artimieji iš naujo mokosi išgirsti, suprasti save, leisti sau jausti, ir gyventi savo gyvenimą.

Pagalba priklausomam žmogui tampa tiesiog įprastu būdu „būti“, reikia mokytis būti kitaip.

Pirmas žingsnis – padedančio elgesio atsisakymas. Tai toks elgesys, kuris panaikina ar sušvelnina priklausomybės pasekmes. Artimieji turi tiesiog „pagauti save už rankos“, kai labai norisi vis ir dar sykį „padėti“.

Antras žingsnis – emocinis, psichologinis atsitraukimas. Artimųjų savijauta priklauso nuo priklausomo žmogaus nuotaikos bei elgesio. Pavyzdžiui, jei priklausomas žmogus tądien negeria, yra pakilios nuotaikos, tuomet ir artimieji atsipalaiduoja, tampa džiugūs, laimingi. Tačiau pakanka priklausomam žmogui kiek „apniukti“, artimieji taip pat sunerimsta, pradeda baimintis, kad gali padaryti ką nors „ne taip“, kas „išprovokuos“ užgėrimą. Tai būtina atskirti savo emocinę savijautą nuo savo artimo.

Pagalbos būdai kopriklausomiems: artimieji gali kreiptis į savitarpio pagalbos grupes, skirtas priklausomų žmonių artimiesiems, tai AL-ANON (grupės daugiau orentuotos į priklausomų asmenų mamas, žmonas, seseris, dukras) ir SAV (grupė skirta suaugusiems alkoholikų vaikams).

Renkantis grupes, ar individualią psichoterapiją kopriklausomybę galime suvaldyti ir vėl pradėti gyventi visavertį savo gyvenimą.

Terapijų tikslas: padėti įveikti savo neigimą ir pripažinti savo problemas, toliau jau seka, kad aš visgi pats esu atsakingas už savo problemas, nes tam tikra prasme aš pats ir rinkausi visą laiką būti ir būti būtent tokiu būdu, kokiu buvau su priklausomu savo artimuoju. Padedama suvokti savo galimybės iš esmės keisti savo elgesį, savo požiūrį į pačią priklausomybės ligą.

Parengė Aina Adomaitytė, med.psichologė – psichoterapeutė.
LSMU Kauno ligoninė, Psichiatrijos klinika. Privati praktika „Romuvos“ klinika.

Įvertinkite!
[Balsavo: 7 Vidurkis: 5]
Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.