Ant nuotaikos supynių arba bipoliko realybė5 (1)
Iliustracija: pixabay.com
Daug kalbama apie depresiją, priklausomybes, bandome reabilituoti žmones sergančius šiomis ligomis. Nutylimas dar vienas klastingas psichikos sveikatos sutrikimas, bipolinis/ afektinis
sutrikimas.
Tyli visuomenė, tyli ir patys sergantieji. Tylą įkvepia realybė, kurioje šie žmonės retai kada būna. Supynės tarp gilios depresinės duobės ir skraidžiojimo padebesiuose. Neturėjimas tvirto pagrindo po kojomis, reti epizodai, kai žmogus jaučiasi sveikas ir normalus, juos stumia į užribį.
Gyvenimas lyg amerikietiškuose kalneliuose, aukštyn, stačia galva žemyn, bandymas gyventi normalų gyvenimą, sumaniai žongliruojant emocinėmis kaukėmis yra jų kasdienybė. Pakilios nuotaikos, manijos būsenose šie žmonės atgimsta lyg feniksai, išskleidžia visus savo asmenybės gebėjimus, daro verslus, savanoriauja, keičia gyvenimo vietą ir būdą, traukia į linksmybių ir uždraustų malonumų pasaulį.
Visos galimybės jiems po kojomis, vis įmanoma, vis pasiekiama. Kelios valandos miego ir didžiulis energijos ir minčių srautas greitai išdegina visas žmogaus energijos atsargas. Prabudus iš manijos tenka susidurti su dažnai gėdingomis ir skaudžiomis pasekmėmis, tenka atidavinėti skolas, o kartais net prašyti,grąžinti atiduotus batus. Stebuklai baigiasi, visagalybės jausmas išnyksta, tenka eit užsidėjus tamsius akinius, nes pasaulis įtariai žiūri.
Gerai žinomas filmas „Kaukė”, puikiai atskleidžia bipolinio afektinio sutrikimo subtilybes. Pabuvojus debesyse krentama į duobę, gilią, bekraštę, kurios dugne nematyti jokio šviesos spindulėlio, lyg būtum palaidotas gyvas ir dar su maišu ant galvos.
Šie žmonės gyvena šalia mūsų, dirba kartu su mumis, studijuoja ir kuria santykius ir šeimas , kitiems net neįtariant kokioje košmariškoje realybėje jie gyvena. Ar galima jiems padėti? Pagalba yra tik tolerancija ir rankos pagalbos rankos ištiesimas, kai jie patys nori save išgelbėti.
Būti geros nuotaikos yra smagu, bet būti geros nuotaikos nuolatos – tai jau iliuzija. Sergantys bipoliniu/afektiniu sutrikimu, kitaip dar „bipolikai”, čia jų pačių žodis, kartais paslysta ties noru nuolat gyventi smagiai ir energingai. Būti truputį „po kaifu”, lengvoje manijos būsenoje, kai žemė nejaučiama po kojomis yra pavojinga. Pavojus slypi tame, kad siekiant euforijos, griebiamasi alkoholio, žolės, narkotikų, visa tai nenutraukiant arba nereguliariai vartojant medikamentus. Pasekmės? Žinoma, kad jie jas žino ir supranta – tai ne kokia „proto” liga, kad jie neįvertintų rizikos, bet gyventi, kai jūra iki kelių yra daug smagiau, nei mano minėtoje kapo duobėje.
Nusileisti ant žemės – tai atsisakyti tos malonios būsenos, rizikuojant tuoj nuslysti atgal į tamsią duobę. Malonumai nėra tokie jau gryni, manija su padidintu kiekiu energijos neša kartu ir nerimą, įtampą, dirglumą ir konfliktiškumą. „Maniakai” , esantys manijos būsenoje, ne psichopatai, ne sociopatai ir ne jokie ten hanibalai, dažniausiai yra vieniši. Sveikam žmogui, neturinčiam nuotaikų svyravimų sunku išbūti šalia tokio žmogaus, tiesiog sunku spėti paskui jį , sunku suprasti jo elgesio motyvus, apčiuopti jų logiką. Logikos kartais nebūna, manija visada truputį kvaištelėjusi ir neadekvati, nekritiška sau. Šioje būsenoje žmogus pats sau pakankamas, bandymas jam įkrėsti proto dažniausiai būna sutinkamas su pasipiktinimu ir nemeile. Kategoriškas požiūris žmones dalinti į protingus ir neprotingus – taip pat „bipolikų” bruožas. Mylėti be ribų ir absoliučiai nekęsti moka tik šį sutrikimą turintys žmonės.
Klausimas, kodėl žmogus suserga bipoliniu/afektiniu sutrikimu, visada lieka atviras. Priežastys labai įvairios ir dažnai neatsekamos. Bipolikai dažnai patys save kaltina, kad susirgo, o jų artimieji ne retai prisideda prie šios nuomonės sustiprinimo. Liga nėra kieno nors kaltė, nereikia ieškoti kaltų, reiktų sau kelti tikslą susigyventi su liga, žinant, kad ji niekur nedings iš tavo gyvenimo, net ir vartojant vaistus, ar sulaukus ilgesnės remisijos ši liga bus pas jus visą gyvenimą. Kiek dažnai ji atsikartos, ar kokio pobūdžio ir stiprumo bus depresija ir manija labai daug priklauso nuo pačio žmogaus pastangų. Žmonės išmoksta gyventi su cukriniu diabetu, išmoksta apsieiti su viena ranka ar koja, šio sutrikimo keliamas iššūkis gyventi tarp dangaus ir dugno.
Ar gali kas kitas labiau padėti žmogui turinčiam bipolinį/afektinį sutrikimą nei jis pats? Suvokimas, kad kiekvieno liga yra individuali, nepakartojama ir tai, ką jaučia žmogus yra tik jo subjektyvi jausena, pačiam žmogui leidžia tapti savo ligos ekspertu. Pagrindiniai pagalbos įrankiai bandant prisijaukinti šį gaivalą yra medikamentai ir terapija. Ir vienas ir kitas reikalauja paties žmogaus asmeninės atsakomybės ir įsitraukimo į procesą.
Deja, psichiatrija iki šių dienų neturi apčiuopiamų įrankių ir metodų leidžiančių ištirti, nustatyti, kiek ir kokios dozės vaistų jums konkrečiai reikia. Gydytojo ir terapeuto padėjėju, asistentu net bendradarbiu privalo tapti pats „bipolikas”. Jis privalo tapti savo paties ligos sekliu , registratoriumi. Kuo greičiau jis ims atpažinti savo būsenos svyravimus, tuo lengviau bus rasti būdu balansuoti tarp jų ir stabiliai stovėti ant žemės.
Šio sutrikimo atveju, ne gydytojas yra ekspertas,o pats sergantysis. Kantrybė. Kantrybė. Kantrybė. Privataus seklio darbas reikalauja daug kantrybės, Taip ir sekant bipolinio/afektinio sutrikimo sukeltus nuotaikos svyravimus prireiks milžiniškos kantrybės. Iš sutrikimą turinčių žmonių girdžiu, kad ligos perpratimui prireikė nuo penkių iki dešimties metų.
Apsišarvuoti kantrybe privalo ir gydytojas, ir terapeutas. Manijos būsenoje „bipolikas” pamiršta savo ketinimus ir ima priešintis bet kokiam gydymui ar terapijai. Tai normalu ir įprasta, juk per šventes ir mes pamirštame, kad laikomės dietos.
Su pagarba,
Daiva Žukauskienė
Geštalto terapeutė
+37067445602
geradaiva@gmail.com
http://www.gestalt-terapeute.lt/kontaktai/