Antradieniai su Moriu

Mitch Albom „Antradieniai su Moriu“
Leidykla: Trigrama

Sociologijos profesorius Moris Švarcas (Morris Schwartz) sužino sergąs nepagydoma liga. Neurologas praneša negailestingą diagnozę – šoninė amiotrofinė sklerozė (ŠAS), dar vadinama Lu Gerigo liga. Tai brutuali, negailestinga nervų sistemos liga, palaipsniui atimanti galimybę judinti savo kūną.

SAŠ aukų yra ir tarp net labai įžymių žmonių, pavyzdžiui, Stivenas Hokingas, talentingas anglų fizikas, Kembridžo universiteto profesorius, kosmologijos, kvantinės fizikos bei juodųjų skylių tyrinėtojas.

Nepaisydamas ligos, profesorius ir toliau dėsto socialinės psichologijos kursą universitete, aktyviai bendrauja su bičiuliais, kolegom ir artimaisiais.

Morį Švarcą aplanko jo buvęs studentas, Mičas Albomas (Mitch Albom), žurnalistas ir rašytojas. Senasis dėstytojas, pakliuvęs į nuožmius SAŠ gniaužtus, ryžtasi paversti mirtį savo paskutiniu moksliniu projektu. Jei jau visiems teks mirti, tai jo mirtis gali turėti nemenką vertę kitiems, nusprendžia jis, tapdamas tyrimo objektu, tarsi savotišku vadovėliu, gyva knyga.

Kiekvieną antradienį jie susitinka pokalbiams apie gyvenimo prasmę, mirtį, baimę, senatvę, šeimą, visuomenę, kultūrą ir kitus svarbius dalykus.

Knyga sulaukė nepaprasto populiarumo ir dėmesio, jos tarsi būtų laukę mokyklos, universitetai, laidojimo namai, ligoninės, bažnyčios, sinagogos, skaitytojų klubai bei labdaros organizacijos. Išleista dešimtyse šalių, sukurtas televizijos filmas.

Tai dokumentinis pasakojimas siekiantis įrodyti, kad „mirštantis“ dar nereiškia „niekam tikęs“. Nuo ligos mirštantis žmogus kalbasi su sveiku, pasakoja, ką tas turėtų žinoti. Moris – neprilygstamas psichoterapeutas!

Gal būt ir jums, skaitytojau, ši knyga padės atlikti savo vertybių reviziją, pažvelgt į gyvenimą naujai bei paskirti brangų laiką išties to vertiems tikslams.

Foto: prof. Morrie Schwartz

Kelios citatos:

„Dauguma tų žmonių, kurie ateina manęs aplankyti, yra nelaimingi. Kodėl?
– Na, pirmiausia mus supanti kultūra neįkvepia žmonėms geros savijautos. Mes mokome ne to, ko reikėtų. Ir turi būti ganėtinai stiprus, kad tartum: jei kultūra netikusi, apsieisiu ir be jos. Susikursiu savo. Bet daugumai pristinga jėgų.” (43-44 p.)

„Šitiek žmonių aplink mus gyvena beprasmiškai – tarsi nakvišos, kurie nenubunda net lakstydami su reikalais, kuriuos patys laiko svarbiais. Priežastis paprasta – jie vaikosi tai, ko neverta vaikytis. Tačiau gyvenimas įgyja prasmę, jei skiri jį kitiems, skiri jį meilei, atiduodi save aplinkiniams ir darai tai, kas turininga ir prasminga.” (51-52 p.)

„Gyvenime svarbiausia – išmokti atiduoti meilę ir įsileisti ją.” (60 p.)

„… visą purvą nuskalaudavo šilta žmogiško gerumo banga.” (64 p.)

„Kartais negali tikėti tuo, ką matai – tenka pasikliauti tuo, ką jauti. Ir jei jau apskritai nori, kad žmonės tavimi pasitikėtų, turi pats sugebėti pasitikėti jais – netgi kai atsiduri tamsoje. Netgi kai krenti.” (70 p.)

„Visi žino, kad teks mirti, bet niekas tuo netiki …. Jei tikėtume, daug ką darytume kitaip.” (89-90 p.)

„Šeimos samprata apima ir tai – turi ne vien mylėti, bet ir leisti kitiems suprasti, kad yra kas juos sergi. … aš vadinu tai „dvasiniu saugumu” – jausmo, kad tavo šeima sergi tave. Niekas kitas nesuteiks tau šio jausmo. Nei pinigai. Nei šlovė.” (101 p.)

„Žmonės elgiasi blogai tik tada, kai jiems kas kelia grėsmę … o būtent tai ir daro mūsų kultūra. Tai daro mūsų ekonominė sistema. Mūsų sistemoje netgi turintys darbą jaučia grėsmę, nes bet kada gali jį prarasti. O kai junti grėsmę, imi rūpintis tik savimi. Paverti pinigus dievu. Tai irgi mūsų kultūros dalis.” (166 p.)

„Santykių neįmanoma įsprausti į formules … Dėl jų tenka derėtis, tartis su meile, paliekant pakankamai laisvės abiems šalims, jų norams bei poreikiams, atsižvelgiant į jų galimybes bei gyvenimo realijas.” (189-190 p.)

„Bet visata pernelyg įspūdinga, didinga ir darni, kad galėtume laikyti ją tiesiog atsitiktinumu.” (209 p.)

Su knyga susiję rašiniai ir ištraukos:
Jaunystės kultas ir iliuzijos apie senatvę,  Emocijų valdymas