Apgavikė viltis arba kaip žmonės tampa cinikais

Viltis – tikroji žmogaus apgavikė. Ji tyliai gyvena jame, kursto jį svajoti ir patikėti svajonėmis. Žmogus išmoksta gyventi su ja. Viltis kartais būna vienintelė prasmė ir stimulas. Žmogus net nesusimąsto, kas nutiks, kai jos neliks. O gal bijo apie tai net pagalvoti?

Žmogus nujaučia. Slapta palydovė bet kurią akimirką gali išplėšusi gyvybę palikti jį visiškoje tuštumoje. Bet neleidžia vidiniam balsui kalbėti, niekas nenori išgirsti bauginančios tiesos. O kad tai būtų blogiausia dalis… Blogiausia dar tik laukia ateity.

Visada ateina tokia diena, kai nutinka kažkas paprasto, bet tuo pačiu pakeičiančio gyvenimą. Tai diena, kai žmogus prarandą viltį. Jis pirmą kartą aiškiai suvokia, kad viskas buvo tik iliuzija. Jis neteisingai interpretavo likimo siunčiamus ženklus. Kai turėjo bėgti, liko vienas stovėti prieš ateinančią galingą audrą. Tam jis nebuvo pasiruošęs, audra ne jo jėgoms.

Artėja palengva viską aplink griaudama, o žmogus stovi drąsiai ir mano, kad tai jo kova. Tik ją įveikęs galės toliau gyventi, žengti į priekį. Tačiau audra praeina nepasigailėdama nesusipratusio žmogaus. Sužeistas, vos gyvas jis kruvinomis rankomis kabinasi į šalia kelio likusį vienintelį stulpą ir iš paskutiniųjų stojasi, atsargiai žengia žingsnį į priekį. Vėl iš naujo mokosi vaikščioti. Žmogus džiaugiasi išgyvenęs audrą, tik dar nesuvokia, kad tai buvo klaida.

Kartais protingiau aplenkti sunkumus ratu, o ne eiti tiesiai. To nesuvokdamas, jis didžiuojasi savimi, mano sustiprėjęs, nors buvo nublokštas atgal į praeitį ir turės vėl iš naujo praeiti tuos pačius įveiktus etapus. Laikas bėga, žmonės neturi amžinybės ištaisyti visoms klaidoms. Laiko prasmė išryškėja gyvenimui perkopus į antrąją pusę. Tada kiekviena minutė įgauna prasmę, norisi padaryti kuo daugiau, kol dar senatvė ir po jos einanti neišvengiama mirtis nepabeldė į duris.
Bet dabar sugrįžkime į tą dieną, kai žmogus praranda viltį.

Viskas įvyksta taip staiga ir taip aiškiai lyg nakties tamsą būtų perskrodęs žaibo blyksnis. Vieną sekundę žmogus dar tiki savo svajone, o jau kitą suvokia tiesą. Šokas. Žmogus suakmenėja. Norisi ir juoktis, ir verkti, tačiau jokia emocija nebeišsprūsta į paviršių. Vidinė ugnis ima gesti. Variklis padėjęs žmogui kovoti su žiauriu gyvenimu tuoj nustos veikti. Iš kur reikės gauti energijos pažvelgti į realybę? Ar kada dar pavyks pakilti iš tuštumos bedugnės?

Žmogus lieka lyg paralyžiuotas. Sugeba mąstyti tik apie savo aklumą ir naivumą. Keikia save, nesuvokdamas kaip galėjo pasitikėti viltimi ir nežiūrėti objektyviai į situaciją. Juk dabar viskas taip aišku, visos detalės, prieš tai kėlusios klausimų, susideda į bendrą paveikslą. Akivaizdu. Bet per vėlai. Gyventi be vilties beprasmiška. Tai reikštų pripažinti, kad visos svajonės galbūt niekada neišsipildys, niekada nebebus laimės, džiaugsmingo jaudulio laukiant ateities. Tai reikštų, kad apskritai nėra ateities. Kad viskas, kas liko žmogui, yra tik laukti mirties dienos. O kam tada laukti… Juk laukimas pati didžiausia bausmė. Kam dar bausti ir taip gyvenimo sugniuždytą žmogų. Kas lieka? Mirtis arba nauja viltis. Vėl patikėti tuo, kas tave sužlugdė… Ar įmanoma? Tikriausiai ne, bet jei žmogus nori gyventi privalo duoti dar vieną šansą savo tyliajai žudikei.

Kiek įmanoma pakelti dvasinio skausmo? Kiekvieno žmogaus skirtingi slenksčiai. Ištvermingiesiems gali pavykti toliau gyventi. Bet niekas nepraeina be pasekmių. Žaizdos lieka ir gilėja po kiekvieno dūrio. Žmogaus siela surambėja, atbunka jausmai, užsideda emociniai “mazoliai”. Toks individas ima kitaip matyti pasaulį. Viskas jam asocijuojasi su galimu emociniu pavojumi. Tam, kad daugiau nepatirtų tokio naikinančio skausmo, žmogus atsisako galimybės mylėti ir būti mylimas, klupti ir vėl stotis, svajoti ir tikėti ateitimi. Iš jo lieka tik apvalkalas be sielos.

O mes paskui stebimės iš kur pasaulyje tiek daug šaltų kaip ledas, ciniškų žmonių. Jie visi gimė naivūs, tikintys gyvenimu ir viltimi…

Parengė Gabrielė Gogelytė | Instagrame: prouzmerktasakis
Šeimos medicinos gydytoja – rezidentė

Asociatyvi portalo iliustracija Ryoji Iwata / Unsplash