Apie amžių, laiką ir gerovę

Foto: Black Salmon [Premium license]

Visuomenėje chronologinis amžius yra tarsi rodiklis, ką galime daryti. Pavyzdžiui, kada galima vairuoti automobilį, eiti balsuoti, pirkti alkoholinius gėrimus, tabako prekes ar gauti senatvės pensiją. Atsiradus sveikatos problemoms galima išgirsti tokias frazes kaip „tai ko jūs norite, juk jums jau 60“.

Jei žinome savo chronologinį amžių ir pagal jį elgiamės tam tikrose situacijose, tai kodėl gali būti svarbus dar ir subjektyvus amžius? Pasak Carver (2019), suprasti amžiaus vaidmenį svarbu, nes, tyrimų duomenimis, vyresni žmonės, kurie jautėsi jaunesni, buvo labiau patenkinti gyvenimu, pasižymėjo geresne psichine ir fizine sveikata, ilgiau gyveno. Naujausias tyrimas, susijęs su subjektyviu amžiumi, atliktas 2020 metais Covid-19 pandemijos metu (Terracciano et al., 2020). Autoriai nustatė, kad žmonės buvo linkę jaustis jaunesniais ir pritarė kitų tyrėjų gautoms išvadoms, kad subjektyvus amžius yra kaip savisauga nuo neigiamos informacijos, susijusios su senėjimu, stereotipais apie vyresnius žmones. Taigi, pandemijos metu jaustis jaunesniu yra tarsi apsauga nuo gąsdinančios informacijos apie didesnę riziką vyresniems žmonėms. Tačiau yra tyrimų, kurie sako, kad jaustis pernelyg jaunam, lyginant su chronologiniu amžiumi, gali būti labiau žalinga nei naudinga. Pernelyg jaunas subjektyvus amžius gali būti varginantis, kelti įtampą.

Kitas ne mažiau svarbus dėmuo gyvenime yra laikas. Kiekvienas iš mūsų turime labiausiai išreikštą laiko perspektyvą, kuri dažniausiai yra nesąmoninga ir subjektyvi (Zimbardo & Boyd, 2008). Išskiriamos tokios laiko perspektyvos: teigiama ir neigiama praeities, hedonistinė ir fatalistinė dabarties, teigiama ir neigiama ateities.

Laiko perspektyva atspindi laiko vaidmenį mūsų gyvenime, asmenybės bruožus, sprendimus, jų priėmimo stilių. Pavyzdžiui, į ateitį orientuoti paaugliai praleidžia daugiau laiko mokykloje, o orientuoti į dabartį – labiau linkę į rizikingą elgesį (Siu, Lam, & Przepiorka, 2014).

Žmonės su išreikšta dabarties hedonistine laiko perspektyva mėgaujasi viskuo, kas teikia malonumą, ir vengia visko, kas sukelia skausmą. Žmonės su fatalistine dabarties laiko perspektyva – su beviltiškumu žiūri į gyvenimą ir mano, kad jie nieko negali pakeisti. Asmenys, pasižymintys ateities laiko perspektyva, savo sprendimus ir veiksmus atlieka atsižvelgdami į ateities pasekmes, pavyzdžiui, reguliariai tikrinasi sveikatą, sveikiau maitinasi. Asmenys, pozityviai orientuoti į praeitį, turi sveiką požiūrį į gyvenimą, yra kūrybiškesni, o kuriems išreikšta negatyvi laiko perspektyva – išgyvena dėl praleistų progų, prisimena skausmingus įvykius, tai siejasi ir su nerimu, žemu savęs vertinimu.

Parengė Viktorija Jurgilė
VU psichologijos bakalauro IV kurso studentė

Nepavyko rasti jokių tyrimų, atliktų Lietuvoje, kurie nagrinėtų subjektyvų amžių, laiko perspektyvą ir psichologinę gerovę. „Psichologinė gerovė – tai asmens pasitenkinimas savimi ir įvairiomis gyvenimo sritimis“ (Bagdonas, Kairys, Liniauskaitė ir Pakalniškienė, 2013 p. 36). Tad noriu paprašyti jūsų pagalbos ir užpildyti anoniminę anketą bakalauriniam tyrimui. Tyrimo tikslas: išsiaiškinti, kokios yra sąsajos tarp subjektyvaus amžiaus, laiko perspektyvos ir psichologinės gerovės docs.google.com >>.

Naudota literatūra:
1. Bagdonas, A., Kairys, A., Liniauskaitė, A., ir Pakalniškienė, V. (2013). Lietuvos gyventojų psichologinė gerovė ir jos veiksniai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
2. Carver, L.F. (2019). The mask we wear: Chronological age versus subjective „age inside“. International journal of aging research, 2(1), 1–14.
3. Siu, N.Y.F., Lam H.H.Y., Le J.J.Y., & Przepiorka A.M. (2014). Time perception and time perspective differences between adolescents and adults. Acta Psychologica, 151, 222 – 229
4. Terracciano, A., Stephan, Y., Aschwanden, D., Lee, J.H., Sesker, A., Strickhouser, J.E.,…Sutin, A.R (2020). Changes in subjective age during COVID-19. Gerontologist, 1–10.
5. Zimbardo, P. G., & Boyd, J. N. (2008). The time paradox. The new psychology of time that will change your life. New York: Free press