fbpx

Atrasti save
0 (0)

Gaelle Marcel / Unsplash

Kai netenki to, kas įprasta – atrandi save…


Tuo keistu laukimo laikotarpiu, kai dar nevyko nieko, aiškiai supratau žmonių, kuriems diagnozuotas vėžys, pasakymus, kad jie dėkingi ligai, nes ji pakeitė jų gyvenimus. Apie tai kalbėjo visi be išimties. Ir tai – ne apie sudarkytus, supjaustytus kūnus, tai – apie žmogaus vidų ir jo pasaulėžiūrą.

Kai supranti, kad nebeturi ko prarasti, atrandi save tikrąjį ir net nustembi, koks jis tau artimas ir priimtinas, mielas, kaip tau pačiam gera su juo būti. Kažkada prarastu ir vėl atrastu.

Su tuo tikruoju.

Taip prasidėjo meilės šokis su savim, kurios, pasirodo, niekad nemylėjau. Kurios gėdijaus. Kurios nevertinau. Nes nežinojau, kas yra meilė. Meilė sau. Niekas to nemokė. Niekas nemokėjo to papasakoti ir paaiškinti. Nes niekam nerūpėjo. Nes mano mama taip pat mylėjo ne save, o savo vaikus. Nes draugės mylėjo vyrus, vaikus, meilužius ir anūkus, bet ne save.

Troško būti mylimos, bet nežinojo, kaip tos meilės gauti. Juk nešulinių arklių nemyli niekas. Jais tik naudojasi. Ir krauna tiek, kiek paneša. Ir dar truputį daugiau. Ir tada, bac, insultas, infarktas, vėžys.

Rima Sadauskienė „Būsenos“ (2020, 13-14 p.)

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]
Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.