Atrodo, turėčiau būt laiminga, tačiau viskam jaučiu apatiją

0 (0)

Klausimas:

Esu 24 metų mergina su draugu auginanti pusantrų metų vaikelį. Atrodo viskas turėtų būti gerai, turėčiau būt laiminga – visi sveiki, apsigyniau diplomą nors ir su vaikeliu „ant rankų”, ir visas mūsų gyvenimas nėra jau toks blogas. Tačiau jaučiuosi nelaiminga, pavargusi. Atrodo iš gyvenimo norisi tiek daug, tiek visko nuveikti, tiek visko išmokti, tobulėti, užsiimti menine veikla, gal būt gauti iš to pelno, padėti išlaikyti mūsų šeimą, daryti tai kas miela širdžiai ir siekti užsibrėžtų tikslų. Tačiau vos ryte atsibudusi viskam jaučiu apatiją, viskas nemalonu, nieko nesinori, jei kuom turiu užsiimti tai tai darau atrodo su prievarta. Nežinau kodėl taip yra, draugas vis pasako dėl įvairių dalykų užuominas: tu vis vien nesportuosi, vis vien nenumesi svorio; kam tau kažką pirktis jei su tuo nieko nedarai; kam tau kept tortą, jei net pyrago įdomesnio iškept nemoki. Dažnai iš jo pusės girdžiu neigiamus įvertinimus, komentarus, kažkiek žinoma tai turi įtakos, bet nemanau, kad visa šita situacija vien dėl neigiamų komentarų. Kol kas gyvenam pas tėvus, jis dažnokai nesutaria su mano mama, ir abu po to dėl vienas kito skundžiasi man, visada abi pusės sako esančios teisios. Atrodo esu nuo visko pavargusi, noriu pakeist savo gyvenimą, kažką daryt, veikt, būti pavyzdžiu savo vaikui, bet stoviu vietoj, neapkęsdama savęs, savo tokio gyvenimo. Kaip jį pakeist?
Norėčiau, kad mano vardas būtų pakeistas, ačiū už pagalbą.

Dovilė (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveika, Dovile.
Skaitydama tavo laišką supratau, jog gyvenimas iki šiol buvo pilnas įvykių, veiklos ir naujų iššūkių. Tai ir vaikelio laukimasis ir mokslai bei diplomo gynimas, tuo pat metu bandant pritapti prie naujo „mamos“ vaidmens. Greičiausiai visa tai pareikalavo iš tavęs nemažai jėgų, ryžto ir stiprybės. Vis dėlto girdžiu, jog šiuo metu jautiesi, tarsi gyvenimas stovėtų vietoje ir tas tau neteikia džiaugsmo, tačiau neatrandi savyje jėgų kažką pakeisti.

Jeigu į gyvenimą ir jo tikslus žiūrėtume labai primityviai, tai greičiausiai daugelyje mūsų atsivertų toks vaizdinys: vaikystė, mokykla, mokslai, šeima, vaikai, anūkai, senatvė… Jei gyvenimą taip pieštum ir tu, tikrai turėtum būti laiminga.

Vis dėlto, šiandieninėje visuomenėje žmonės yra drąsus laužyti šiuos stereotipus arba šalia to savo gyvenimą praturtinti įvairesniais gyvenimo džiaugsmais. Kiekvienam tas džiaugsmas vis kitoks: karjera, kelionės, savęs pažinimas, naujų dalykų mokymasis ir kt. Visa tai yra gyvenimo varikliai, kurie skatina judėti į priekį, tobulėti.

Atrodo šiuo metu trokšti atrasti naujų gyvenimo spalvų. Netgi, rodos, turi konkrečių planų, ką galėtum veikti. Tačiau kažkokia, tau pačiai dar nesuprantama jėga, kurią galbūt įvardiji kaip apatiją, tave stabdo. Iš kur kyla ta apatija? Atsakymą į šį klausimą taip sunku atrasti žinant tiek nedaug apie tavo gyvenimą ir tai, kaip jame šiuo metu jautiesi. Vis dėl to, leisiu sau garsiai išsakyti keletą savo pamąstymų, kurie nebūtinai tau turėtų tikti, tačiau galbūt paskatins atrasti naujų įžvalgų bandant suprasti, iš kur kyla šie jausmai.

Kartais, visai nesąmoningai, susikuriame gyvenimą, kuris mums yra labai patogus, kuriame kiekviena diena atrodo aiški, suplanuota ir beveik nesiskirianti nuo ankstesnės dienos. Tuomet kai kurie žmonės gali pradėti sakyti, jog jiems atsibodo rutina, tas pats per tą patį. Tačiau atsiradus galimybei kažką pakeisti rankos nusileidžia arba randame milijoną priežasčių, kodėl negaliu, kodėl ne dabar.

Apatija gali būti vienas iš gynybos mechanizmų, kuris kviečia pasilikti tame saugiame prieglobstyje, kuriame viskas taip sava, taip aišku. Nauji darbai, nauji iššūkiai, kaip ir viskas gyvenime kelia dvejopų jausmų: jie gali teikti džiaugsmą bet kartu patiriame ir neigiamų jausmų, tokių kaip baimė, įtampa, kurie atsiranda dėl nežinojimo, kaipgi mums seksis.

Kita vertus, sakai, jog iš draugo gauni mažai palaikymo. Iš tikrųjų, turėtų būti labai sunku imtis naujos veiklos, kuomet iš artimo žmogaus sulauki tiek daug neigiamų vertinimų. Sunku pasakyti, kodėl draugas taip elgiasi. Minėjai, jog gyvenate su mama ir jie dažnai nesutaria. Kaip supratau, tu esi tas žmogus, kuris išklauso abiejų pusių nepasitenkinimą. Ar draugas turi galimybę tiesiai mamai pasakyti, kas jam nepatinka? Ir viena, ir kita pusės greičiausiai turi daug pykčio, kurį tau tenka sugerti.

Sugertas, bet neišreikštas pyktis, taip pat gali veikti slopinančiai. Tad galbūt verta būtų su draugu ir mama susiėsti ir atvirai prabilti apie tai, kas vyksta tarp jūsų visų, kaip dėl to kiekvienas jaučiasi? Draugas gali tau tiesiogiai pasakyti, koks tavo mamos elgesys jam sukėlė pyktį, bet gali tai daryti ir netiesiogiai užpuldamas tave neigiamais komentarais. Greičiausiai ir pati šioje situacijoje jauti daug prieštaringų jausmų: ir meilė ir neapykanta, ir gailestis ir pyktis ir visko tiek daug. Šioje jausmų maišalynėje nesunku prarasti save, o kartu gali būti sunku atrasti jėgų naujai veiklai, naujiems potyriams. Nenuostabu, jog tai tave išsekino.

Supratau, jog pati nesi linkusi sureikšminti draugo komentarų. Visgi, pagalvokime, kaip jaučiasi mažas vaikas, kuriam nuolat sakoma: tu nemoki, tau nepavyks, tu niekam tikęs, tu nieko nesugebi?

Galiausiai šie žodžiai tampa jo savasties dalimi ir prisideda prie menko savęs vertinimo. Vargu, ar toks vaikas imsis naujos veiklos. Juk bet kokia nesėkmė tik patvirtins aplinkinių įskiepytą žinia, jog esi niekam tikęs.

Kiekvienas iš mūsų į suaugusiųjų gyvenimą atsinešame savyje mažą vaiką, kurį svarbu išgirsti. Galbūt tavyje esantį mažą vaiką labiausiai ir žeidžia tie neigiami vertinimai, kurie neleidžia augti, neleidžia atrasti savyje jėgų naujai veiklai? O galbūt tam mažam vaikui taip saugu yra tokiame gyvenime, kokį turi dabar, ir baisu kažką keisti? O galbūt, įsiklaus į savo vidinį balsą jis tau pateiks visai kitokių įžvalgų ir minčių?

Norėčiau palinkėti tau ne kovoti su Apatija, ne kaltinti dėl to savęs, o pabandyti Ją prisijaukinti ir kuo geriau suprasti. Suprasti kaip ir kodėl Ji atsirado šalia tavęs, kuo galbūt Ji yra tau naudinga ar nenaudinga, kaip tu pati ar aplinkiniai prisideda prie to, jog pastaruoju metu Ji nuolat tave lydi ir kaip galėtum padėti sau su Ja atsisveikinti atrasdama jėgų naujai veiklai, naujiems potyriams. Sėkmės ir stiprybės tau savęs pažinimo kelyje.

Psichologė Julija Kozlovskaja