Augančios paauglių savižudybės – neišrėktas vienatvės šauksmas

0 (0)

Lietuvą vėl krečia skaudžios tragedijos – iš gyvenimo vis dažniau ryžtasis trauktis šviesiausia šalies ateitis, jauni žmonės, kurie kada nors galėtų daug gražaus ir prasmingo nuveikti. Šį pirmadienį (spalio 13 dieną) septintokė alytiškė iššoko iš ketvirto mokyklos aukšto ir per plauką liko gyva. O jau kitą dieną Klaipėdos rajone dėl neaiškių priežasčių iš gyvenimo pasitraukė keturiolikametė mergaitė. Didžiausia tragedija tėvams – laidoti savo vaikus. Tačiau kaip laiku pastebėti, kad gyvenimo sunkumų dar neužgrūdintas paauglys išgyvena didelę dvasinę traumą ir galvoja apie savižudybę. Apie tai teiravomės Lietuvos „Jaunimo linijos“ specialisto, psichologo Pauliaus Skruibio.

Kasmet Lietuvoje nusižudo 50-60 paauglių, o bando žudytis keleriopai daugiau. Kodėl kai kurie jauni žmonės taip nevertina gyvenimo? Kur reikia ieškoti šios problemos ištakų?

Gal žudytis skatina gamtos permainos – niūrėjantis ruduo, trumpesnės dienos, darganoti orai?

Psichologo P.Skruibio nuomone, dažniausiai žmonės žudosi vasarą ir pavasarį. Tad kaltės sezono atšalimui negalime primesti. Visai kas kita stingdantis vienišumo šaltis, kurį žmogus gali jausti nepriklausomai nuo metų laikų. Savižudybė dažniausiai nėra impulsyvus veiksmas, tai – ilgai trunkančio proceso rezultatas.

Į grasinimus nusižudyti reikia reaguoti rimtai, net jeigu jie išreikšti ne visai tiesiogiai.

Paaugliai, kankinami įvairių rūpesčių moksle, šeimoje, bendravime su draugais, dažnai vengia paprašyti aplinkinių pagalbos, nes yra įsitikinę, kad kitiems žmonėms pritrūks kantrybės ir laiko juos išklausyti. Dažnai tai būna tiesa. Į dvasinę krizę patekęs žmogus turi pajausti, kad jis jums nuoširdžiai rūpi. Tai padeda, nes dažniausiai dvasinis skausmas yra susijęs su vienatvės pojūčiu.

Paaugliai savo išgyvenimus parodo savo elgesiu, kūno kalba. Tai gali būti neįprastas susidomėjimas mirties tema, apatiškumas, suprastėję mokymosi rezultatai, interesų stoka.

„Visa tai, kas išvardinta tinka, norint atskleisti vaikų elgesio pokyčius. Tačiau jeigu apie tai paklaustumėte tėvų, kurie patiria tokius signalus, išgirstumėte labai daug aliarmo signalų. Daugybė apie savo paauglius pasakytų, kad jie kažkokie apatiški ir liūdni.

Pastebėjus tam tikrus paauglių pokyčius, nereikia jų barti ir moralizuoti. Pagrindinis tikslas – suprasti kas vyksta. Nugirdę paauglio pareiškimus apie mirtį, tėvai neturėtų suglumti, o bandyti prisikasti prie susiklosčiusios situacijos šaknų. Reikėtų kartu ieškoti psichologinės pagalbos, nes tėvai neretai nežino kaip reaguoti į savo paauglio elgesį“, – pasakojo P.Skruibis.

Praktiškai visi vaikai turi paslapčių – rašo dienoraščius, bendrauja internetu, mobiliaisiais telefonais. Ar tėvams reikėtų karts nuo karto pašniukštinėti savo vaikų stalčiuose?

„Perdėto kontroliavimo pasekmė – dar labiau sumažėjęs pasitikėjimas. Be to, visko nesukontroliuosi. Pasitikėjimo kelias yra žymiai sunkesnis, bet jo rezultatai yra žymiai tvaresni“, – sakė psichologas.

Šiuolaikiniai paaugliai mėgsta kopijuoti pramogų pasaulio atstovų elgesį. Ne visada jis būna pavyzdinis, etiškas ir išmintingas.

„Tačiau vargu ar tas noras sekti, kopijuoti gali tapti esminėmis savižudybės priežastimis. Tačiau poveikis iš aplinkos gali būti labai specifinis. Pavyzdžiui, žymaus žmogaus savižudybė, kuri yra stipriai išviešinta, daugelio žmonių nepalies. Tačiau paauglį, kuris jau kurį laiką svarsto apie savižudybę, gali paveikti“, – aiškino P. Skruibis.

Mokykloje vystančios patyčios tarp bendraamžių gali tapti svarbiu rizikos veiksniu. Jis gali atsidurti tokioje padėtyje, kurioje jaučiasi bejėgis. Ir minčių apie beviltiškumą bei savižudybę gali atsirasti.

Paauglių psichiką neigiamai gali paveikti ir įvairios šeimyninės peripetijos – tėvų skyrybos, tėvų išvykimas į užsienį ieškoti sotesnio duonos kąsnio.

„Natūralu, kuo mažiau laiko praleidžiame su vaiku, tuo sudėtingiau mums jį suprasti. Ypač tiems tėvams, kurie emigruoja, o jų vaikai pasilieka Lietuvoje kyla didžiulis iššūkis palaikyti tamprų ir atvirą santykį“, – sakė P.Skruibis.

Jei tėvams kyla sunkumų suprasti paauglį, problemą spręsti turi visa šeima kartu.

„Prisimenu, į mano konsultacijas vaikščiojo moteris, kuri norėjo į jas atvesti savo sūnų. Iš pradžių paauglys kategoriškai atsisakė, bet vėliau jam kilo smalsumas ir noras pačiam sužinoti ką jo mama ten veikia. Taip pradėjo lankyti konsultacijas“, – kalbėjo psichologas.

Specialistas įsitikinęs, kad vien todėl, kad šeima nėra pilna, nebūtinai dėl to gali kilti vaikų auklėjimo problemų su neigiamomis priežastimis. Svarbiausia, kad abu tėvai rūpintųsi atžalos gerove, rodydami pagarbą vienas kitam.

Pasaulinė tendencija yra tokia, kad savižudybių tarp jaunų žmonių skaičius didėja. O Lietuvoje daugiausiai žudosi vyrai, kuriems virš keturiasdešimties metų.

Savižudybėms neturi didelės įtakos žmogaus turtinė padėtis ar socialinis sluoksnis. Tačiau dažniau žmonės žudosi rajoniniuose miestuose, kaimuose.

P.Skruibis mano, kad verdiktas, paremtas tyrimais, jog Lietuvos vaikai yra patys nelaimingiausi pasaulyje, yra teisingas.

Lietuvoje trūksta emocinio raštingumo, kuris remiasi savo bei kito jausmų suvokimu.

„Iki šiol daug diskutuojama ar vaikams viską leisti, ar taikyti fizines bausmes. Bet nei taikyti bausmes nėra efektyvus auklėjimo metodas, o viską leisti – apskritai nėra auklėjimo metodas. Daug tėvų neturi supratimo kaip vaikus auklėti. O kita vertus, iš kur jiems jį turėti?

Sovietmečiu dažniausiai tėvai paimdavo diržą, įkrėsdavo vaikui beržinės košės ir tuo viskas pasibaigdavo. Dabar tie diržu užauginti žmonės sako: „Na ir ką, mes puikūs išaugome“. Kai jie tai sako, norisi atkirsti: „Na, ir kuo jūs puikūs. Pas mus didžiausias savižudybių rodiklis, auga nelaimingiausi vaikai, didelis alkoholizmo paplitimas, daug patyčių, smurto“.

Ir jei po to galvojama, kad mus taip augino ir gerai, siūlau visiems atidžiau pasižiūrėti į veidrodį, nes pasekmės yra labai prastos. Tad, jeigu tėvai neišmano, kaip civilizuotai auginti vaikus, turėtų kreiptis į specialistus, skaityti literatūrą“, – kalbėjo P.Skruibis.

Kalbino Rūta Peršonytė
Šaltinis: lrytas.lt