Auklėjimo metodai be mušimo
0 (0)

auklejimas

Kai vaikas muša kitą vaiką, vadiname tai agresija.
Kai vaikas muša suaugusįjį, vadiname tai žiaurumu.
Kai suaugęs muša kitą suaugusįjį, vadiname tai užpuolimu.
Kai suaugęs žmogus muša vaiką, vadiname tai auklėjimu.

Visuomenėje vis dar galime pastebėti vyraujančią tendenciją, jog keli pliaukštelėjimai vaikui per užpakalį nieko blogo nereiškia. Besilaikantys tokios pozicijos dažnai remiasi savo patirtimi teigdami, kad juos vaikystėje dar ne taip lupdavo, ir dabar jie supranta, kad taip reikėjo, randa pateisinimų tokiems artimųjų veiksmams – aš buvau neklusnus vaikas.Mintis Vis dėlto, tenka vis dažniau sutikti žmonių, besidominčių Alice Miller knygomis ar Susan Forward darbu „Toksiški tėvai“. Visos šios knygos skirtos nagrinėti tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, dėl įvairių priežasčių vaikystėje patirtas skriaudas, kurios suaugusiame amžiuje neleidžia tinkamai funkcionuoti, mėgautis gyvenimu, kurti sveikus santykius su kitais bei pasitikėti savimi. Vadinasi – kažkur dar skauda. Tie patys, kadaise neklusnūs vaikai, dabar ieško vidinės ramybės, siekia padėti sau, galbūt nuoširdžiai atleisti tėvams, suprasti tai, ko nepavyko vaikystėje. Nekyla abejonių, jog nei vienas, skaitantis šį straipsnį tėvas, nenori, kad suaugęs jo vaikas nerastų sau ramybės dėl klaidų, kurių galima išvengti dabar. Jokiu būdu nesiekiame pamokslauti ir ieškoti kaltų, tiesiog kviečiame pasigilinti į auklėjimo diržu  pasekmes bei alternatyvas.

Pirmiausia svarbu išsiaiškinti, dėl ko tėvai muša vaikus? Egzistuoja keletas priežasčių:

  • Tai efektyvu čia ir dabar Tai reiškia, kad tą akimirką vaikas dažniausiai paklūsta. Jis išsigąsta, nurimsta, sustoja daręs tai, kas buvo draudžiama, arba pradeda daryti tai, ko buvo prašomas. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tai naudos neatneša, nes mušamas vaikas nėra mokomas, kaip elgtis yra tinkama, todėl tikėtina – netinkamas elgesys kartosis.
  • Tėvai nori, kad vaikas nebesielgtų nepageidaujamai ateityje. Tačiau mušamas vaikas tokiu būdu išmoksta vienintelio dalyko – vengti bausmės. Tai reiškia – meluoti, slėptis, apgaudinėti, o ne nustoti elgtis netinkamai.
  • Nežino kitų auklėjimo metodų (arba žinomi nebepadeda). Šiuo atveju, greičiausiai patys tėvai buvo mušami vaikystėje. Auklėjimo modelis, kad ir kaip to kartais nenorėtume, neretai yra atkartojamas. Dėl to, stingant teigiamos patirties, pasitelkiami nors ir netinkami, tačiau pažįstami auklėjimo būdai. Kitu atveju, tėvai gali turėti tam tikrų emocijų ar elgesio kontrolės sunkumų.
  • Visuomenė racionalizuoja smurtą prieš vaikus. Dažniausiai žmonės matydami mušamą vaiką, kaimyną ar sūnėną galvoja, kad „tai ne mano reikalas, nesikišiu į svetimą šeimą“.

Viename iš tyrimų, atliktų Lietuvoje, 50% apklaustų tėvų teigė naudojantys fizinį smurtą kaip auklėjimo metodą ir negalvojantys atsisakyti kartais pliaukštelėti, kai vaikas neklauso. Tačiau ar susimąstoma apie galimas pasekmes?

Smurtas ir fizinės bausmės:

  • Pažeidžia vaiko teises į fizinį vientisumą, žmogiškąjį orumą ir lygiavertę, įstatymų numatytą apsaugą. Daugeliu atveju fizinės bausmės pažeidžia vaiko teises į švietimą, vystymąsi, sveikatos apsaugą ir net jo teisę į gyvybę.
  • Sutrikdo vaiko sveikatą, intelektualinį vystymąsi, jo psichologinį funkcionavimą, socialinius įgūdžius. Be to, kelia fizinį skausmą, gali turėti įtakos nemigai, enurezei (šlapinimuisi į lovą), mikčiojimui, emociniams bei elgesio sunkumams. Vaikystėje patirtas smurtas suaugusiame amžiuje turi įtakos ir elgesiui su savo artimaisiais, vaikais. Užsisuka mušimo ratas.
  • Transliuoja žinutę „muši – valdai“. Kitaip tariant, parodo, kad mušimas, kaip priemonė, yra normalus ir pateisintinas veiksmas siekiant priversti kitą žmogų elgtis taip, kaip mes norime.
  • Nemoko tinkamo elgesio – neaišku, ko iš vaiko yra tikimasi, svarbiausia, nemoko, kaip netinkamą elgesį reiktų keisti, bei dėl ko jis yra netinkamas. Taip pat skatina melą, nes noras elgtis tinkamai prie tėvų paremtas ne vidine motyvacija, o bausmės ir skausmo baime.
  • Gali turėti įtakos antisocialiam, nusikalstamam elgesiui. Neturint moralinių nuostatų ir vertybių pamato nesunkiai įsiveliama į nusikalstamą veiklą, demonstruojama agresija prieš kitus asmenis.
  • Iškreipia santykius su tėvais. Formuoja nuostatą: svarbiausi žmonės – tėvai – vaiko nemyli, skatina jų bijoti, kelia begalę nemalonių emocijų: kaltę, liūdesį, pyktį, apmaudą, baimę, keršto troškimą.

Nėra prasmės kaltinti ankstesnes kartas už tai, kad mušė vaikus – jie elgėsi pagal tuo metu paplitusias normas. Tačiau laikai keičiasi, visuomenė žengia pirmyn. Akivaizdu, jog mušimas kaip auklėjimo priemonė nėra tinkama ir atneša begalę neigiamų pasekmių. Tad kitoje straipsnio dalyje kviečiame skaityti apie alternatyvius auklėjimo metodus [bus papildyta].

Psichologė Donata Ulkytė / Tavo supynės
Foto: Pedro Venâncio

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

7 Responses

  1. ? parašė:

    straipsnio pavadinimas neatitinka turinio

  2. Vaiva parašė:

    Dar nėra parašyta, kad dažniausiai tėvai muša apimti afekto būsenos. Vaikas isterikuoja, negražiai kalba, mušasi, ar kitaip veda iš kantrybės, tada instinktyviai tėvai daužia kur pakliuvo (į galvą, krūtinę). Manau, kad tokius tėvus reikia padrąsinti, kad visiems taip pasitaiko, kaip išvengti afekto būsenos, o ne aiškinti apie pasekmes. Nei vienas būdamas sveiko proto savo vaiko nemuš.

    • Anonimas parašė:

      Labai teisingai pasėebėjote! Ir kaip to išvengti?

      • Anonimas parašė:

        prigasdinti tevus kad jei smurtaus tada atims vaika ir atiduos homoseksualams

    • R. parašė:

      Vaiva, o ką laikote sveiku protu? Ar nemaišote afekto būsenos su impulsyvumu. Reikia išties stipraus sukrėtimo, kad tokia būsena apimtų. Nuoširdžiai abejoju, kad parduotuvėje zyziantis vaikas gali tokią būseną sukelti. Nebent, kaip sakote, žmogaus nesveikas protas:)) suaugę žmonės geba rinktis, kaip elgtis, o jei neišeina – galima kreiptis pagalbos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.