Daugelis sako, jog mano intelektas yra itin žemas ir skaudina mane
Sveiki,
Man yra 26, tačiau jau nuo vaikystės-paauglystės mane persekioja daug visokių kompleksų, dėl kurių man itin sunku gyventi, tiksliau prisitaikyti prie aplinkos. Kartais net prisitaikius ilgainiui man nepavyksta išlaikyti bendraujant su žmonėmis normalaus draugiško bendravimo. Dažnai susiduriu su tokiais žmonėmis, kurie trokšta mane įskaudinti pikta kritika, aš nemoku jiems atsakyti, todėl arba dažniausiai pagal tą patarlę… Duodu durniui kelią, bet kokiu atveju – save graužiu, kad jie manęs nesupranta, verkiu ir nežinau, ką daryti, kad viskas pasikeistų. Arba jeigu ir viešai bandau parodyti savo nepasitenkinimą, tuomet atstumiu dar daugiau žmonių, mano reakcija man nepadeda.
Aišku galima sakyti, kad užslėpdama ir nerodydama emocijų viešai – neparodau savo silpnumo, tačiau veido išraiškų sutramdyti nesigauna niekaip.
Perskaičiau begale jau straipsnių apie kūno kalbą, tačiau man tai nepadeda. Pagrindinė problema, kad ilgainiui tarsi žmonės pastebi, jog mano intelekto lygis yra gan žemas. Na čia irgi galėtumėme klausti „Kas tai yra žemas intelekto lygis?”, nes jokių intelekto lygiui nustatyti testų nedariau, tačiau nedėstau, galbūt savo minčių itin protingomis frazėmis iš tarptautinių žodžių žodyno, bei neaiškinu žodžių apibrėžimais, bei neužsiimu filosofavimu ir t.t. Kaip tik stengiuosi dėstyti savo mintis, kad visi suprastų ir visiems būtų aišku ką noriu pasakyti. Tačiau, kaip minėjau anksčiau, daugelis sako ir mano, jog intelektas mano yra itin žemas. Nelabai net suprantu, kokiais kriterijais remdamiesi žmonės nustato mano intelekto lygį, ar tiesiog vadovaujasi nuojauta, ar todėl, kad diskutuodama ar dėstydama savo mintis nevartoju tarptautinių sudėtingų ne visiems suprantamų ir įkandamų žodžių. Daugelis žmonių ilgainiui atsisuka prieš mane ir stengiasi įžeisti ar įskaudinti. Man itin sunku su tuo susitvarkyti, ne gana to turiu ir šiaip nemažai įvairių kompleksų, kurie tarsi ir susiję su tuo ką išdėsčiau prieš tai. Tarkim: vengiu pati pradėti pokalbį, vengiu viešai ir garsiai reikšti savo nuomonę, vengiu akių kontakto, niekada pirma nesisveikinu su kolegomis ar draugais, stengiuosi net draugams pirma nerašyti, neskambinti bijodama, jog galiu pasirodyti įkyri, bijau atsiverti, žmonėms stengiuosi itin daug nepasakoti apie save ir stengiuosi jų pačių itin daug neklausinėti, kad nepasirodyčiau per daug įkyri ir daugelis kitų. Be abejo, kad pakelčiau savo intelekto koeficientą (kurio testo nedariau ir nežinau), skaityt bandžiau ir tarptautinių žodžių žodyną ir įvairius straipsnius, domėtis įvairiais dalykais. Aišku man tai nekenkia, tačiau ir skaitymas deja nepadeda. Esu jau kuris laikas, visiškai pasimetusi ir sutrikusi. Nežinau kaip bendrauti su žmonėmis, kad gal būt bent jau toje atmosferoje galėčiau būti ir nejausčiau diskomforto. Nejausčiau įtampos, kas man tikrai kainuoja itin nemažai nervų ir apskritai ramios būsenos. Tikiuosi, Jums padedant, bent šiek tiek išspręsti šią savo problemą, kad daugiau manęs tai nepersekiotų ir galėčiau ramiai būti toje aplinkoje, kurioje esu nors ir nepavyktų pakeisti žmonių nuomonės apie save.
Atsakymas:
Sveika.
Visų pirma reikėtų Tave pagirti, nes nori savo gyvenimą padaryti geresniu. O kai labai ieškai, tai ir randi. Todėl noriu paskatinti nenuleisti rankų.
Kalbat apie Tavo apibūdintą situaciją, atrodo, jog yra labai daug dalykų, kuriuos pati norėtum keisti. Tačiau atrodo, jog pati neesi labai konkrečiai įsivardinusi kas tai yra. Norint, kad pokyčiai būtų naudingi ir veiksmingi, manau reikėtų įsigilinti ir išgryninti kas iš tiesų yra tas nepasitenkinimo šaltinis. Norėčiau pabandyti išskirti bent kelis, mano nuomone, Tau svarbius dalykus, su kuriais galėtum dirbti.
Laiške dažnai mini, jog žemas intelektas Tavo gyvenime dažnai yra kaltininkas įvairių neigiamų patirčių. Tačiau reiktų žinoti, jog intelektas ne visada susijęs su bendravimu su žmonėmis. T.y. tiek aukšto, tiek žemo intelekto žmonėms būna sunku bendrauti. Bendravimas yra toks įgūdis, kurio galima išmokti. Aišku lengviau mokytis tai darant su specialistu. Tikriausiai būtų gerokai greičiau nei pačiai viską daryti. O jei iš tiesų Tau labai rūpi Tavo intelektas, tai visai nesunku patikrinti, tiesiog reikia nueiti pas specialistą ir sužinosi rezultatus.
Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog sakai, kad daug ką darai tam, kad kitiem įtiktum. Labiau reikėtų išsiaiškinti, kas patinka tau pačiai ir domėtis tais dalykais. Besidomėdama tuo kas tau patinka, surasi ir žmones, su kuriais bus gera bendrauti.
Tad linkiu labiau ieškoti savęs ir atrasti, tas gyvenimos sritis, kurios Tau suteiktų pilnatvę, o ne vaikytis kažkokių kitų žmonių lūkesčių.
Sėkmės!
Psichologė Audronė Salygienė
El. paštas: audrone@vitadelux.lt, mb. 863097797
vitadelux.lt
Siūlyčiau paskaityti Siuzan Cain knygą Tyla: introvertų galia pasaulyje, kuris nesiliauja kalbėjęs.
man atrodo, kad autorė linkusi į sociofobiją. jos keistumas bei intravertiškumas gali žmonėm atrodyti keistas ir dėl to jie kalba apie intelekto lygį, nes paprasčiausiai merginos nesupranta. paskaityk prieš tai komentatoriaus rekomenduotą knygą, pradėk domėtis savimi, savo vidiniu pasauliu, asmenybės tipu. gali padaryti Myers-Briggs asmenybės testą, kuris padės labai daug ką suprasti. supratusi savo išskirtinumą ir kitoniškumą, nebekreipsi dėmesio į kitų žmonių kalbas, bei išmoksi geriausiai panaudoti savo savybes. sėkmės!
Manau, kad su intelektu viskas yra tikrai tvarkoj. Jei būtų netvarkoj, tai tokių klausimų iš principo nekiltų :) laikykis, nenusimink, nesi pasaulyje viena tokia. Ir jei nepavuko pabendrauti, nieko tokio, bandyk dar kartą ir žinok, kad gali! sėkmės!
Nekaltink savęs, gal ne tu esi kalta. Pabandyk surasti naujų žmonių, labai tinka neutralūs žmonės arba tokie, kurie turi su tavimi kalbėti – pavyzdžiui teikiantys paslaugas. Tai gali būti ir parduotuvėje, bibliotekoje, mokykloje ar universitete. Jei turi galimybę rask naujus žmones. Visada jaučiuosi labai lengvai kalbėdamas su pasaulietiškais žmonėmis, kaip pvz.: vienuolė.
Svarbu geras nusiteikimas ir viskas pavyks savaime.
Negalvok, kaip susimausi, kaip suklysi ar pan. Galvok, jog laukia labai sėkmingas ir turiningas pokalbis. Dažniausiai tai veikia;)
zmones reaguoja i kitus, kurie neturi nieko savo, tik stengiasi daryti, kalbeti, elgtis, kaip kiti tikisi. Teisingai sako psichologas, jog butina imti dometis tais dalykais, kurie tave domina, eiti daryti tai, kas patinka. taip ir draugu susirandama ir prapleciamas akiratis. Savanoryste yra dar viena stitis, kuri labai daug duoda paciam zmogui, daranciam gera kitam. Verta keliauti, ar po lietuva ar po europa, skaityti knygas, dometis ziniomis, kas dedasi pasaulyje, tokiu budu pleciamas akiratis. Jei niekuo nesidomi, esi tuscia asmenybe, kaip gali kitus sudominti? aisku, neimanoma visiems itikti- kolegoms, pazistamiems, kaimynams ir tt… bus keletas artimesniu zmoniu ir reikia dziaugtis, juos vertinti ir kviesti puodeliui kavos, aplankyti kartu meno ar sunu paroda, nueti i rengini. Svarbiausias kartu leidziamas laikas su tais, kurie tave priima tokia kokia esi… svarbiausia tobuleti, dometis gyvenime, atskleisti savo pomegius ir buti aktyviu laisvalaikiu, tuomet asmenybe keiciasi net nepastebimai i geraja puse.. bandyti bandyti bandyti i viska ziureti pozityviau, ieskoti teigiamu minciu apie viena ar kita situacija, kaip sako- nera to blogo, kas neiseitu i gera…
Man irgi kažkaip atrodo, kad ne apie itin žemą intelektą kalba eina, o apie itin žemą pasitikėjimą savim ir iš to išplaukiantį įtarumą kitų atžvilgiu.
Man šita situacija labai priminė vieną iš mano darboviečių kurioje, aš pradėjau manyti, kad esu kvaila ir nemokanti bendrauti. Apie kvailumą savo, tai turiu tris specialybes ir universitetinį išsilavinimą. Tiesiog manau,kad laiško autorė patenka ne tarp tų žmonių. Joks protingas, išsilavinęs žmogus nesakys kitam, kad jis kvailas, o jei taip ir mano, tai pasakys subtiliai ir neįžeidžiančiai. O pati buvau patekusi į darbovietę Anglijoje, visame miestelyje pagrinde lietuviai ir visi dirba viename fabrike, kuriame virš 80% tautiečių. Ir žmonės tokie kurie be jokio išsilavinimo. Tokie kurie nieko nemato tik darbą ir alkoholį, nesusikalba angliškai arba iš vis nemoka kalbos ir galėčiau dar tęsti ilgai ilgai, bet tai čia nesvarbu. Manau laiško autorė turėtų radikaliai pakeisti aplinką. Nes atsidūrus tarp (kaip ji pati vis kartoja intelektas) aukštesnio intelekto žmonių, ne tik, kad atsigautų (kalbu apie šiuo metu kamuojamą būseną), bet ir įgytų pasitikėjimo savimi ir motyvacijos.
jei laiškas tikrai parašytas klausiančiosios ir neredaguotas, net negali būti kalbos apie žemą intelektą. tai daugiau iš vaikystės atsiviję kompleksai dėl bendravimo su žmonėmis. gal tėvai per daug spaudė ir maksimumo reikalavo, gal meilės parodyt nemokėjo, gal kažkas mokykloj/ darželį pasišaipė ir užsiliko. galbūt „žemas intelektas” maišomas su pojučiu „aš jaučiuosi neįdomi ir nesuprasta aplinkiniu, nežinau ką su jais kalbėti, kaip pradėdi pokalbį” ir pan. problemos spėju reiktų ieškoti čia ir ankstesnės patirtyse
Situacija tokia kaip pas mane kazkada buvo. Tiesiog ne su tais zmonem „susidedi”. Irgi nepasitikejau savim, stengdavausi prisitaikyt, bet tie zmones is manes tik pasijuokdavo. Susiradau kitus draugus-ivyko stebuklas, emiau pasitiketi savim, sektis pradejo. Linkiu tokio scenarijaus ir tau!
Mintis dėstai pakankamai gerai, tie, kas sako, kad esi žemo intelekto, regis, patys tokie yra. Juk tiek daug kvailių pasaulyje, kurie kitoniškumą įvertina kaip durnumą… nebendrauk su jais, užsiimk kokia visuomenine veikla, savanoryste ar pan., bendros idėjos žmones vienija :)
susikoncentruok į vieną veiklos sritį (kuri labiausiai domina) ir į ją gilinkis. Galiausiai pasieksi rezultatą, jog nesvarbu, jog galimai žemas intelekto lygis, tačiau turėsi specifinių žinių toje srityje ir turėsi išskirtinumą – paklausą.
Papraščiausiai daugelis žmonių tokius, kurie nelabai moka bendrauti ar atsikirsti laiko kvailais. Kaip yra posakis: kvailys, pripažinęs esąs kvailys, jau nėra kvailys. Per daug kvailų žmonių save laiko protingais, mažiau tikėk kas ką sako, jie nebūtinai yra teisūs. Protingi žmonės kitų nežemina ir nesistengia priversti kitus jaustis blogai. ;)