Daugiausiai sunkumų kyla iš to, kad vengiame sunkumų

„Viskas gerai“, – sako žmogus sau po įtemptos dienos, kai viduje kaupiasi pyktis ir nerimas, o kūnas ima kalbėti emocijų vardu: įtampa, nemiga, nuovargis. Jis neleidžia sau jausti nusivylimo, pykčio ar liūdesio – emocijos lieka užspaustos, nes „taip reikia“, „taip saugiau“, „taip priimta“. Ar tikrai „būti stipriam“ reiškia nieko nejausti?

Klaidingi įsitikinimai apie emocijas

Medicinos centro „Neuromeda“ medicinos psichologė Monika Gritėnaitė teigia, kad visuomenėje egzistuoja nemažai klaidingų įsitikinimų apie emocijas. Žmonės mano, kad emocijos yra geros arba blogos, o su blogomis reikia kovoti, reikia stengtis, kad emocijos būtų tik geros ir jos niekada nesibaigtų. Manoma, kad emociją įsileidus ji truks labai ilgai.

„Kartais žmonės galvoja, kad esu tas, ką jaučiu, tada natūralu nenorėti jausti blogų emocijų, nes nenorime būti blogi. Dažnas klaidingas įsitikinimas, kad emocija padarys ką nors blogo man ar kitiems, todėl negaliu leisti jai ateiti. Pagaliau dažnai skeptiškai numojama ranka, kad „vis tiek niekas nepasikeis“, tai kam jausti“, – sako psichologė.

Ji aiškina, kad vengdami įsileisti emocijas natūraliai saugome save nuo nemalonių patyrimų: „Taip jau susiformavo evoliuciškai, jog vengiame pavojaus, kad išgyventume, ir tai yra labai gerai, tačiau mūsų vertinimas, kas yra pavojus, gerokai susipainiojęs – tikro pavojaus mums beveik nenutinka. O jei ir nutinka, mūsų limbinė sistema iš karto sureaguoja tinkamai, pavyzdžiui, išlėkus stirnai į kelią mes sureaguosime negalvoję, todėl tam ruoštis net nereikia, sureaguosime instinktyviai.“

Pasak M. Gritėnaitės, iš tikrųjų kasdien susiduriame ne su pavojais, o su nemaloniais patyrimais. Jų vengiame lyg pavojaus, nors tai natūrali gyvenimo dalis. „Iš to ir kyla daugiausiai sunkumų, kad vengiame sunkumų“, – paradoksaliai pastebi psichologė.

Ji pateikia pavyzdžių, kaip ir kokios nuostatos susiformuoja: „Pavyzdžiui, dažnas lietuvis užauga su nuostata, kad „geros mergaitės nepyksta“, o „tikri vyrai neverkia“, vadinasi, formuojamas naratyvas, jog piktas ar liūdnas žmogus yra nepriimtinas, o būti nepriimtam, atstumtam savo bendruomenės (šeimos, draugų, bendraklasių) yra iš tiesų nemalonus patyrimas, evoliuciškai žvelgiant, net pavojingas.“

M. Gritėnaitė akcentuoja, kad šiandieniniame pasaulyje tai nebėra tikras pavojus. Nors ir nemalonu būti atstumtam, realios grėsmės tai nesukuria. Vis dėlto tikėdami, jog jaustis piktam ar liūdnam yra pavojinga, stengiamės to išvengti. „Paradoksalu, tačiau būtent tada mes susiduriame su sunkumais, kurių norime išvengti, nes kenčiame, jei yra ne taip, kaip norime, kad būtų“, – sako psichologė.

Emocijų paleidimas – tai grįžimas į save

Specialistė pastebi, kad daug žmonių gyvena su užspaustomis baimėmis, pykčiu, liūdesiu ar nuoskaudomis, net nesuvokdami, kad visa tai vis dar veikia jų gyvenimą.

Emocijų slopinimas ir kaupimas savyje gali peraugti į panikos atakas, pykčio proveržius, depresiją ar kitus psichikos sutrikimus, taip pat psichosomatines ligas. Gali suprastėti santykiai su aplinkiniais.

Pasak M. Gritėnaitės, žmogus dažnai net nebesupranta, kaip jaučiasi, slėpdamasis po daugybe kaukių, kad tik išvengtų tikrų savo jausmų, nors susitikimas su jais ir yra tikrasis vaistas, savasties pažinimas ir priėmimas.

„Emocijų paleidimas – tai metodika, padedanti ne slopinti, o išjausti ir įsileisti visą emocijų spektrą. Emocijų paleidimo procese mes ne „taisome“ žmogų, kad kažko nejaustų ar nepatirtų, bet padedame jam grįžti į ryšį su savimi, tai yra su visais savo patyrimais bei pajusti iš to gimstančią vidinę ramybę bei laisvę“, – aiškina psichologė.

Ji pabrėžia, kad tai ne psichoterapija, o vidinį darbą papildantis procesas: sąmoningas kūno pojūčių, jausmų ir minčių stebėjimas bei leidimas jiems natūraliai egzistuoti. Paradoksalu, bet būtent tai, ko labiausiai vengiame, dažnai tampa keliu į vidinę laisvę ir tikrą ryšį su savimi. Emocijų paleidimas yra ne analizė, o patyrimas, leidžiantis jausmams tiesiog būti.

„Kad galėtum emociją paleisti, pirmiausia reikia ją įsileisti, pajausti. Nors pats emocijos pajautimas trunka apie 90 sekundžių, tačiau kelias iki jos gali būti vingiuotas. Dažnai po viena emocija slepiasi dar kita ar net kelios, taigi tai gali būti ir ilgesnis procesas nei pusantros minutės“, – aiškina psichologė.

Ji akcentuoja, kad priėjimas prie emocijų priklauso nuo įsitikinimų apie jas, proto kuriamų gynybinių mechanizmų tam, kad tų emocijų galėtume išvengti. „Tačiau protui „išsijungus“ ir leidus jausmams ateiti žmogus pajaučia tikrumo jausmą, tampa aiškiau, ką daryti, matosi realybė tokia, kokia yra. O ji visada yra gražesnė už bet kokią iliuziją“, – sako M. Gritėnaitė.

Paleidimas dažnai pasireiškia kaip atsileidimas kūne, palengvėjimas, aiškumas, nors kartais tai labai subtilu. Svarbu ne siekti kuo geresnio rezultato, o būti procese.

Kaip keičiasi gyvenimas, kai leidžiame sau jausti

Psichologė teigia, kad praktikuodamas emocijų paleidimo techniką žmogus išmoksta jausti, taigi mažiau vengia nemalonių patyrimų, todėl patiria ir malonių emocijų, nes kai vengiame kažko, tai išvengiame visko.

Nors pats gyvenimas iš esmės nepasikeičia — jis ir neturi vykti pagal mus, — tačiau žmogus, išdrįstantis jausti visą emocijų paletę, ima gyventi autentiškiau. Jis geba atskirti, kas jam tinka, o kas ne, ir priimti sprendimus ne vedamas emocijų, o remdamasis vidiniu aiškumu.

„Kitaip tariant, žmogus tampa atsakingas už tai, kas ir yra tikroji žmogaus atsakomybė – savo paties jausmus ir veiksmus. Kaip žinome, tik atsakomybė atneša laisvę, taigi emocijų paleidimas veda į laisvę gyventi autentišką, emocijų nevaldomą, gyvenimą, – sako M Gritėnaitė. – Žmonės gali gyventi nebijodami savęs ir savo emocijų, o paleidimai yra technika, kuri palydi žmogų kelionėje link susitaikymo su pačiu savimi.“

Grupinė praktika ar asmeninės sesijos

Pasak psichologės, jausmų paleidimo techniką galima taikyti visiems be išimties, kadangi jausti jausmus, kaip ir vengti sunkumų ir trokšti malonumų, yra bendražmogiška.

„Vis dėlto kelionė savęs link yra individuali, todėl svarbu save pasveikinti toje vietoje, kurioje esame šiandien. Emocijų paleidimo specialistas pritaiko individualų tempą pagal kiekvieno kliento tos akimirkos galimybes“, – aiškina specialistė.

Kyla klausimas, kaip geriau šią techniką praktikuoti – individualiai ar grupėje. M. Gritėnaitės nuomone, tai labiau individualus darbas, kadangi labai individuali yra kiekviena situacija, dėl kurios mes jaučiame tai, ką jaučiame.

Specialistė pastebi, kad grupės darbas savaip praturtina emocijų paleidimą, galime susitapatinti su kitais ir patirti, jog jausti jausmus yra bendražmogiška, jog tai gyvenimo dalis. „Tačiau praktika rodo, jog dažnai protas nuklysta, kai klausomės kito žmogaus, dėl to asmeninės sesijos šiai technikai užtikrina sąžiningą susitikimą su tikrove – emocija, kurios vengiama kartais dešimtmečiais“, – sako ji.

Apie „Neuromedą“

„Neuromeda“ – daugiau nei 20 metų Kaune veikiantis psichikos sveikatos centras. Nuo pat savo įsikūrimo pradžios ji orientuojasi tiek į suaugusiųjų, tiek vaikų ir paauglių psichiatrinės, psichologinės, psichoterapinės pagalbos teikimą. Įstaigoje dirba visi šiai pagalbai teikti reikalingi specialistai: vaikų ir suaugusiųjų psichologai, psichiatrai ir psichoterapeutai.