Dažnai pasitaiko ir nuotaikų kaita0 (0)
Klausimas: Esu 18 metų moksleivė. Vaikystėje dažnai kalbant užsikirsdavau, buvau liūdna, nerimastinga, irzli, labai prieraiši prie mamos, tad nelankiau darželio, pradines klases taip pat vangiai lankiau dėl šios problemos. Turėjau obsesinį kompulsinį sutrikimą, išsigydžiau, bet šis sutrikimas vėl pasikartojo apie 12-13 metus.
Šeimos padėtis nuo pat vaikystės griūnanti, tėtį vertinu, bet kartu ir nejaučiu jokios meilės, jaučiu tik neapykantą, nepasitikėjimą, tuštumą, vengiu bendrauti, nes visą vaikystę buvo šaukiamą, o mamą labai branginu bei myliu.
Dabar viskas kaip ir aprimę, tačiau jaučiu vidinę tuštumą, neviltį, nusivylimą visais žmonėmis, esu jautri, greitai susinervuoju, bet ir greitai nusiraminu, atrodo, kad visų nekenčiu, taip pat kartais atrodo, kad norėtųsi, jog kai kurių žmonių ir nebūtų, nervuoja dauguma praeivių.
Dažnai net nepastebiu, kaip pasineriu į blogas fantazijas ar mintis, net ne savo noru (pvz: kaip ką nors nužudau, bet to daryti visiškai neketinu). Aplinkoje vengiu žmonių, jaučiuosi nekomfortiškai. Labai supykus pasitaiko pykčio priepuolių. Viskas atrodo pilka, bet savotiškai kartu tai ir patinka, nežinau ar tai normalu. Dažnai pasitaiko ir nuotaikų kaitos. Miego sutrikimų neturiu. Žinau ko siekiu gyvenime, bet kažkodėl jaučiuosi neužtikrintai. Taigi, kas tai galėtų būti? Ar derėtų susirūpinti, ar tai tiesiog užsitęsusi paauglystė, kuri laikui bėgant praeis?
Komentuoja psichologė Vilma Stundžienė:
Sveiki,
Iš Jūsų laiško atrodo, kad aplinkiniame pasaulyje labiau pastebite tai, kas pilka ir juoda, tačiau aplink mus juk tiek daug įvairių spalvų, gražių ir įdomių dalykų, kuriuos verta patirti, išmėginti. Vaikystėje buvote jautri, todėl į naujus dalykus žiūrėjote su nerimu, baiminotės žengti į naują ir likote saugesnėje aplinkoje, o tai nepridėjo drąsos gyventi atvira širdimi. Atrodo, kad pasaulis ir šiandien Jums nėra pažįstamas savo įvairove, galimybėmis ir pilnatve, nusivylėte juo pastebėdama tik tai, kas netinka ar nepatinka, ir atrodo, labiausiai esate nusivylusi tarpusavio santykiais su žmonėmis. Tikrai verta mėginti juos kurti kitaip ir kitokius, nes tai, kaip elgėtės iki šiol (atsitraukėte, liūdėjote ar pykote) Jums neatnešė džiaugsmo, o tikėtis, kad aplinka savaime pasikeis – kažin…
Pradėkime nuo artimiausios aplinkos – tėčiui jaučiate dviprasmiškus jausmus, nusivylimas reikštų kažką, ką tėtis daro ne taip, kaip tikitės (mąsto, kalba ar elgiasi), tačiau žmonės dažniausiai būna visokie ir kitokie, nei mes norėtume, toks jau tas pasaulis. Todėl, mes pagal savo norus, požiūrius ir vertybes renkamės draugus, o su kitais mokomės sutarti, diskutuoti, per juos galime kažką išmokti ar sužinoti naujo. Svarbiausia, geranoriškumas vieni kitiems. Ir verta prisiminti, kad tarpusavio santykiuose dalyvaujam ir mes patys, taigi, ir nuo mūsų išsakytų minčių ar elgesio priklauso kitų žmonių reakcijos. O juk tėtį sakot vertinat, vadinasi yra dėl ko, galbūt dažniau pagalvokite apie dalykus, kurie rodo Jūsų tėtį turintį daugiau gerų savybių.
Sakote, kad esat nusivylusi visais žmonėmis. Drįsčiau suabejoti, ar tikrai „visais“? Argi nesate sutikusi įdomių, draugiškų, šaunių? Atidžiau apsidairykite ir galite „atrasti“ juos visai šalia. Galbūt labiau verta bendrauti su šiais žmonėmis ir mažiau vertinti ar nekęsti tų, kurie nepatinka. Ir pamėginkite sau įvardinti, kas ir dėl ko Jus nuvilia? Dėl ko norėtumėt, kad kai kurių žmonių nebūtų? Gal tos pačios priežastys – jie mąsto ar elgiasi ne taip, kaip Jūs tikitės?
Verta paieškoti atsakymų, nes tuomet galima mėginti apgalvoti realius lūkesčius kitų atžvilgiu, kad išvengti nusivylimų. Galima mokytis pozityvaus mąstymo ir efektyvaus bendravimo, kad tarp žmonių jaustumėtės komfortiškai. O galbūt, esat pernelyg reikli sau ir kitiems – bijote suklysti, nerimaujate, kad Jus vertins, tuomet traukiatės, arba vertinat kitus ir pykstate ant jų.
Kalbant apie obsesinį – kompulsinį sutrikimą, jis pasireškia neadaptyviais būdais tvarkytis su nepagrįstu nerimavimu. Juo sergančių žmonių savybės – perdėtas tvarkingumas, neleidžiama sau klysti, kiti vertinami pagal tai, kaip „turi būti“, dažnai pasaulis matomas kraštutinumais: viskas arba „gerai“ arba „blogai“. Jei Jums būdingos minėtos savybės, verta mokytis pastebėti, kad tarp juodos ir baltos yra daugybė pilkų atspalvių (vertinimų ir galimybių); verta mažinti griežtus reikalavimus bei vertinimus sau ir kitiems; mokytis lankstumo, ugdyti spontaniškumą, kūrybiškumą; keisti tai, ką galite, ir mokytis priimti tai, ko pakeisti negalite.
Jaunystėje natūraliai kyla sumaišties bei nerimo dėl egzistencinių klausimų – kas Aš ir koks Aš, kodėl pasaulis Toks, kokia mano gyvenimo Kryptis. Taigi, visai gali būti, kad Jūsų permainingos nuotaikos tarsi neišspręstų amžiaus tarpsnio uždavinių padarinys, tačiau, būtent dabar ir galite kurti save tokią, kokia norite tapti, kad jaustumėtės laiminga, laisvai bendraujanti, kurianti ir veikianti šioje pasaulio įvairovėje. O tam dažniausiai reikia išmokti tam tikrų esminių įgūdžių. Jei parašėte šį laišką, vadinasi mąstote apie tai, kad kažkas gyvenime ne visai taip, kaip norėtumėt, todėl noriu patikinti, jog tikrai verta ieškoti būdų, leidžiančių siekti jaustis gerai. Manyčiau, kad specialistas galėtų įvertinti Jūsų nuotaiką lemiančias priežastis, padėtų atrasti įžvalgų ir kokias būdais siekti gyvenimo pilnatvės. Tad, pirmyn!
Psichologė Vilma Stundžienė | el. paštas: vilmastundziene@gmail.com
Iliustracija: Brooke Cagle