Kiek iš tikro verta dirbti ir kiek ilsėtis: garsiausių pasaulio žmonių istorijos

Nėra tiesioginės priklausomybės tarp darbo trukmės ir rezultato. O štai atvirkštinė priklausomybė yra.

Patyrinėjus žymių žmonių, o konkrečiau, mokslininkų, biografijas, aiškėja, kad daugelis, nors ir skyrę savo užsiėmimui visą gyvenimą, tačiau kažkaip įsigudrindavo neskirti jam visos dienos. Žmonės, itin pagausinę mokslo žinių kraitį, dirbdavo vos po kelias valandas per dieną ir daug laiko skirdavo pasivaikščiojimams, hobiui ir tiesiog snaudimui – tai nė iš tolo neprimena dabartinio gyvenimo tempo ir darbo po 10 – 12 valandų, kas atrodo neišvengiama, jei norima ko nors pasiekti. Alex Soojung-Kim Pang, buvęs Encyclopedia Britannica redaktoriaus pavaduotojas ir kelių knygų apie darbą ir laisvalaikį autorius, parašė Nautilus, kaip jiems tai pavykdavo ir kodėl per trumpą darbo dieną galima nuveikti daugiau, nei per ilgą. Norint tai suprasti, reikia atkreipti dėmesį ne tik į tai, kaip šviesiausieji protai dirbo, bet ir kaip ilsėjosi, tvirtina jis.

Čarlzas Darvinas buvo dykinėtojas, tvirtina Soojung-Kim Pang. Na, bent jau taip gali pasirodyti. Ryte, atsibudęs, pasivaikščiojęs ir papusryčiavęs, jis į savo kabinetą ateidavo 8 valandą ir dirbdavo lygiai pusantros valandos. 9:30 jis imdavosi rytinės spaudos skaitymo ir laiškų rašymo, 10:30 grįždavo prie darbo ir mokslinių eksperimentų, o vidurdienį pareikšdavo, kad šios dienos darbai baigti. Paskui natūralistas dažniausiai traukdavo pasivaikščioti „apmąstymų taku“ Down House. Sugrįžęs Darvinas pietaudavo ir atsakydavo į dar kelis laiškus, trečią popiet nusnūsdavo valandėlę, po to vėl vaikščiodavo, o 17:30 vakarieniaudavo su šeima. Laikydamasis tokios dienotvarkės, mokslininkas parašė 19 knygų, tarp kurių ir „Rūšių atsiradimas“ – ko gero, garsiausias mokslo veikalas.

Mums Darvino grafikas atrodo pernelyg neįtemptas. „Darbu“ jis vadino tris pusantros valandos atkarpas. Jeigu jis dirbtų dėstytoju mūsų laikais, jo nepriimtų į univesitetą, jei dirbtų kompanijoje, po savaitės jį atleistų. Tačiau mokslininkas labai vertino savo laiką ir nemėgo jo švaistyti tuščiai. Jis rašė, kad „žmogus, drįstantis prarasti valandą, nežino gyvenimo vertės“. Savo dienoraščiuose natūralistas kruopščiai skaičiavo laiką, tuščiai praleistą dėl ligos.

Darvino sklypo kaimynas ir jo draugas Johnas Lubbockas, 1-asis Avebury’io baronas, mums pažįstamas menkiau, tačiau jo vaidmuo Anglijos vystymuisi jokiu būdu nėra menkas. Savo laiku jis, bankininkas ir biologas mėgėjas, buvo vienas iš produktyviausių autorių, sėkmingas įstatymų kūrėjas ir aršus reformatorius. Lubbockas sugalvojo „skruzdėlių fermą“, populiarino archeologijoje įsitvirtinusius „paleolito“ ir „neolito“ terminus, prisidėjo prie Britanijos bankų sistemos modernizavimo, ilgiau nei 30 metų dalyvavo Britanijos parlamento Bendruomenių rūmų veikloje, parašė ne vieną dešimtį knygų. Lubbocko veikla ir pasiekimai darė įspūdį netgi ne menkiau už jį sėkmingesniems amžininkams: stebiuosi, rašė jam Darvinas, kaip randate laiko visai šiai veiklai.

„Keturios valandos per dieną – riba matematikui“

Tuo pat metu Lubbockas kovojo už darbo savaitės trumpinimą ir naujų nedarbo dienų įvedimą ir pats nemėgo ilgai sėdėti prie darbo stalo. Tomis dienomis, kai parlamento posėdžiai netrukdavo iki vėlyvos nakties, jis keldavosi 6:30 ir 8:30, po maldos, pajodinėjimo ir pusryčių, imdavosi darbo. Savo dieną jis suskirstydavo pusvalandžio atkarpomis ir mokėjo sparčiai persijungti nuo finansų svarstymo prie biologijos klausimų sprendimo, rašo Soojung-Kim Pang. Dieną Lubbockas dar kelias valandas praleisdavo gryname ore, žaisdamas kriketą arba golfą. Taip ir jis, ir jo draugas Darvinas, įsigudrindavo gyvenimą užpildyti ne tik juos išgarsinusiu darbu ir kūryba, bet ir nemaža poilsio dalimi.

Daugelis kitų garsenybių lengvai suderindavo pasišventimą mokslui su stulbinamai trumpu darbu. Yra žinoma, kad prancūzų matematikas, inžinierius ir fizikas Henri Poincaré, per gyvenimą parašęs 30 knygų ir maždaug 500 įvairiausių sričių straipsnių, griežtai laikėsi dienotvarkės, pagal kurią intensyviai dirbo tik kelias valandas – nuo 10 valandos ryto iki pusiaudienio ir nuo penktos iki septintos valandos vakaro. XX amžiaus pirmos pusės matematikas Godfrey’is Haroldas Hardy’is dieną pradėdavo nuo pusryčių ir skaitymo, dirbdavo nuo 9 iki 13, paskui, po pietų, vaikščiodavo ir žaisdavo tenisą, ir tvirtindavo, kad „keturios valandos per dieną – riba matematikui“. Jo kolega ir bendraautorius Johnas E. Littlewoodas taipogi buvo linkęs intelektualiniam darbui per dieną skirti 4–5 valandas (su pertraukomis kas valandą) ir principingai nedirbdavo sekmadieniais – sakė, kad tik taip pirmadienį kyla šviežios idėjos.

Toks darbo ir visos kitos veiklso balansas daugeliui mūsų atrodo neįgevendinama svaja. Tačiau šių ir kitų mokslininkų pasiekimai tapo įmanomi ne nepaisant, o būtent dėl jų poilsio. Ir, kaip mano Soojung-Kim Pang, neseniai išleidęs knygą apie produktyvumą „Poilsis“, net ir šiuolaikiniame pasaulyje, kur darbas mus pasiekia 24 valandas per parą, galime išmokti darbą ir poilsį kombinuoti taip, kad taptume protingesni, kūribingesni ir laimingesni.

Šeštajame praėjusio amiaus dešimtmetyje amerikiečiai psichologai Raymondas H. Van Zelstas ir Willardas A. Kerras apklausė savo kolegas Ilinojaus technologijų institute ir palygino darbo valandų skaičių su publikuotų darbų skaičiumi. Paaiškėjo, kad jokios tiesioginės priklausomybės nėra: patys vaisingiausi pasirodė esantys mokslininkai, dirbę 10 – 20 valandų per savaitę. Už darbo stalo praleisdavę 25 valandas per savaitę, nebuvo produktyvesni už dirbsius vos 5 valandas; 35 valandų darbo rezultatai buvo dvigubai mažesni už 20-ies, o darbui skiriančių 60 ir daugiau valandų darboholikų našumas buvo mažiausias. Van Zelstas ir Kerras taip pat nustatė, kad daugiausiai publikacijų paskelbė mokslininkai, kurie dirbdavo namuose po 3–3,5 valandas per dieną. Naujesni tyrimai šiuos dėsningumus patvirtina.

Maždaug tokio režimo laikėsi ir dauguma rašytojų. Nobelio premijos laureato Tomo Mano dienotvarkė, sulaukus 35 metų, atrodė maždaug taip: nuo devintos valandos ryto iki priešpiečių rašė romanus, o po valgio skaitė, tvarkė korespondenciją ir vaikščiojo. Dieną jis galėjo valandėlę nusnausti, paskui gėrė arbatą ir dar valandą ar dvi redaguodavo arba rašydavo apsakymus.

Garsus karalienės Viktorijos laikų anglų romanistas Antonis Trolopas keldavosi penktą valando ryto ir, išgėręs kavos, pusę šešių imdavo rašyti, ir, beje, darydavo tai tūkstančio žodžių per valandą greičiu. Aštuntą valandą imdavosi tiesioginių pareigų – rašytojas dirbo pašte. Trolopo, tokiu režimu parašiusio 47 romanus, nuomone, per tris valandas kasdien, literatas gali parašyti viską, kas jam lemta. Rašytojo amžininkas Čarlzas Dikensas irgi laikėsi griežtos dienotvarkės, savo kūriniais užsiimdavo nuo 9 iki 14 valandos su pietų pertrauka ir manė, kad penkių valandų darbo užtenka su kaupu.

XX–ХХI amžiaus kūrybingi žmonės perima pirmtakų mąstyseną. Kanadietė rašytoja Alice Munro, 2013 metų Nobelio literatūros premijos laureatė, rašo nuo 8 valandos ryto iki 11. Australas rašytojas Peter Carey, dukart laimėjęs Bukerio premiją, trylikos romanų autorius, duodamas interviu, pasakė, kad paprastai kuria tris valandas per dieną ir mano kad daugiau nereikia. 78 knygų autorius Viljamas Somersetas Moemas tvirtino dirbąs kasdien po 3 – 4 valandas, pridurdamas: tačiau ne mažiau; Gabriel García Márquez – 5 valandas; Ernestas Hemingvėjus rašė nuo šeštos valandos ryto iki vidurdienio; Stivenas Kingas „įtempta“ vadino 4–6 valandų, skirtų skaitymui ir rašymui, dieną.

Darboholikai, dirbę po 60 valandų ir daugiau, buvo mažiausiai produktyvūs

Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje psichologai Karlas Andersas Ericssonas, Ralfas Th. Krampe ir Clemensas Tesch-Romeris, aprašė sąmoningos praktikos naudą. Ištyrę Berlyno konservatorijos studentų įpročius, jie priėjo išvadą, kad puikius mokinius nuo vidutinių skiria susikaupimas, dėmesys savo rezultatams, supratimas, kaip juos gerinti, ir ryžtas aukoti pramogas vardan būsimo meistriškumo. Psichologų darbas paskatino kanadiečio žurnalisto Malcolmo Gladwello knygą „Genijai ir autsaideriai“, kurioje jis pasiūlė „10 tūkstančių valandų taisyklę“. Ji skelbia, kad tiek laiko pakanka, norint pasiekti tikros sėkmės kokioje nors srityje.

Visgi, Ericssonas su kolegomis pabrėžė, kad įsisąmoninta praktika – pastangų reikalaujanti veikla, kurią palaikyti galima tik ribotą laiką per dieną, knygoje rašo Soojung-Kim Pang. Norint pasiekti sėkmę, reikėtų „vengti pervargimo“ ir užsiimti veikla tiek laiko, kad dienos ir savaitės pabaigoje būtumėte atgavęs visas jėgas, pabrėžia psichologai. Kitaip tariant, jei praktikos pernelyg mažai, pasaulinės sėkmės jūs nepasieksite, tačiau jei persidirbate, didėja traumų, „perdegimo“ ar protinio išsekimo grėsmė.

Įstabių jaunųjų muzikantų ir vidutiniokų palyginimas parodė, kad pirmieji užsiėmimui skiria daug laiko, tačiau nesistengia praktikuotis be perstojo. Vietoje to, jie praktikuodavosi 80–90 minučių atkarpomis, tarp kurių pusę valandos ilsėdavosi. Tad per dieną muzikantai darbui skirdavo maždaug tas pačias keturias valandas, kaip ir Darvinas, Hardy’is ir Dikensas. Šį darbui skirtą laiką, Ericssono nuomone, lemia ne laiko, o proto ir fiziniai resursai – tai yra, būtent tiek laiko jie galėjo dirbti kokybiškai, susikaupę į geriausią rezultatą.

Soojung-Kim Pango stebėjimai rodo, kad, svarstydami, kaip teisingai dirbti, pamirštame ne mažiau svarbų dalyką – kaip teisingai ilsėtis. Tas pats Ericssono ir kolegų tyrimas parodė, kad geriausi studentai kasdien miegodavo maždaug valanda ilgiau, nei vidutiniai mokiniai. Jie anksti keldavosi, iš ryto mokindavosi, paskui valandą pasnausdavo ir dar kartą repetuodavo antroje dienos pusėje.

Be to, sėkmingi jaunieji muzikantai nuo vidutinių skyrėsi tuo, kad geriau įsivaizdavo, kiek laiko leidžia poilsiui. Vidutiniai studentai dažnai nepakankamai įvertindavo, kiek valandų skiria ne muzikai, tuo tarpu geriausieji visada tiksliai žinojo, kiek ir kam skyrė laiko, – laivalaikiui tekdavo ~25 valandos per savaitę. Bendrai, neeiliniai muzikantai skirdavo daugiau pastangų efektyviam savo dienos organizavimui, galvodavo, kaip geriau praleisti laiką ir vertindami, kaip jį praleido.

Tai yra, geriausieji studentai sąmoningai ne tik mokydavosi, bet ir ilsėdavosi sąmoningai. Jie žinojo, kad ilsėtis irgi svarbu, suprato, kad kūrybinis darbas geriausiai vyksta tada, kai darome pertraukas ir leidžiame smegenims prasiblaškyti. Darbas ir poilsis – dvi išties kūrybingo gyvenimo pusės (būtent tokia proporcija), ir tai savo laiku įrodė Darvinas ir Poincaré.

Kaip ir Malcolmas Gladwellas, mes visi dėmesį kreipiame į tai, kaip geriau dirbti. Skaitome patarimus, lankome mokymus, siekdami tapti efektyviais ir produktyviais, sėdime biuruose iki išnaktų, norėdami daugiau suspėti, geriame energetikus ir „neperšaunamą kavą“, kad neprarastume koncentracijos, ir skaičiuojame, kiek mūsų dienoje yra darbo laiko. Patikėjome, kad sėkmė ateina po 10 tūkstančių valandų praktikos. Tačiau Soojung-Kim Pang tikina, kad taip nėra. Sėkmė ateina po 10 tūkstančių valandų teisingos praktikos, 12 500 valandų teisingo poilsio ir 30 tūkstančių valandų miego.

I. Solomonova | https://republic.ru/posts/82288
Parengė Technologijos.lt

Foto: Jordan Whitt / Unsplash.com