Demoniška moteris vyrų valdomame pasaulyje

Foto: Martin Miranda

Visada jaučiu slaptą pasimėgavimą, kai klausausi nepagražintų pasakojimų apie ydas. Ne dėl to, kad man patiktų nesveikos mintys ar poelgiai, o dėl to kad kai žmogus nebevaidina, jis tampa įdomus, tikras ir atviras naujam požiūriui. Ydų mes visi turime pakankamai. Pažvelkime į savotiškai maloniausias ydas – viliones ir nuotykius su kita lytimi. Nesaikingus nuotykius.

Pradėkime nuo moterų. Visiems pažįstamas personažas – žavi moteris, vyrai limpa prie jos kaip musės prie medaus, bet ji neišsirenka nė vieno. Ji įjunksta į asmenines dramas, eina nuo vieno nuotykio prie kito, galiausiai ima atrodyti, kad jos savivertė priklauso nuo aukų skaičiaus. Ir mums tokios nepatinka! Tos vyrų viliotojos. Meilė, seksas, konkurencija – štai temos, kurios joms buvo ir bus svarbiausios. Su psichologe moterimi šios klientės nuobodžiauja, o štai su psichologais vyrais – jau kitas reikalas. S. Freud norėjo prieš tokias pacientes pasirodyti kaip geranoriškas gydytojas, o jos atkakliai stengėsi matyti jame savo buvimu provokuojantį vyriškį, su kuriuo kovodavo arba įsimylėdavo.

Joms taip gerai sekasi patikti, kad mes nesuteikiame joms teisės kentėti. Atrodo, ne psichologo joms reikia, o gerai įkrėsti. O gal kaip ir kiti žmonės jos jaučiasi bejėgės prieš savo charakterį? Žaidimai gali virsti į sudėtingus santykius, bešokinėjant nuo vieno vyro prie kito galima prarasti ramybę, prisirišimą, save. Smerkimas nepadeda. Ar galima išgydyti vyrų viliotojas arba don Žuanus? Ypač apie tai svajotų jų artimieji. O jos pačios ar nori pagyti? Kokia kaladėlė smegenyse įstatyta ne taip? Priežastys įvairios – nuo vyrų buvo nukentėta, kopijuojamas motinos elgesys, bet dažniausiai tenka aptikti gilų, sunkiai apčiuopiamą ir dar sunkiau pakeičiamą Elektros kompleksą.

Elektros situacija lyg ir aiški: dukra idealizuoja tėvelį, o tėvelis lepina dukrytę, jie – didžiausi draugai. Bet tėvelis prieštaringas – dukroje jis per daug mato mažą moterį. Moterį patriarchaline prasme – jis džiaugiasi jos vaikiškumu, bet nemėgsta jos savarankiškumo. Dukra auga atitikdama tėvelio lūkesčius – mokanti patikti, seksuali, nesavarankiška. Bet kaip Froidiška pasaka pasireiškia užaugus? Ogi taip, kad vyruose ji ieškos „tėvelio“, kuris sugebės ja pasirūpinti – stengsis užkariauti vyresnius, sunkiai suviliojamus, valdingus vyrus. Mylimasis kaip ir tikrasis tėvelis nelaikys jos lygiaverte, bet jos seksualumas užprogramuotas atsibusti tik su „tėveliais“. Tokį vyrą ji mylės, jam ir paklus, bet galiausiai ims kaupti nuoskaudas, prasidės kaprizai, dėmesio reikalavimai. Istorija baigiasi tragiškai – tėvelis išaugamas, tėvelis per griežtas, tėvelis per senas, ieškoma kito tėvelio.

Kita elektros komplekso pusė – savotiškas galios siekimas. Tokia moteris suvokia vyrus kaip stiprius ir grėsmingus, o moteris – kaip silpnas ir nereikšmingas. Ji daug kartų matė nevienodą vyrų ir moterų galią: „visos moterys vištos“, „nebūk boba“. Būti tėvo, kuris yra per artimas, patikėtine reiškia tapti motinos priešininke. Ji renkasi vyrišką draugiją, o su moterimis konkuruoja arba laiko jas nevertomis: „Ji  iš tikrųjų nežinojo, kokia yra tikrovė: grandiozinis tėvo pasaulis, ar į perekšlę panaši motina. Kokia turėtų būti ji pati? Ji norėtų būti kaip tėvas, bet juk ji – moteris. Ar ji turėtų būti kaip motina? Bet kaip tai nepatrauklu ir nuobodu!“

Nors ją taip traukia prie vyrų, vyrai jai negali būti broliais – jie kitokie. Į vyrus ji žiūri iš apačios, jiems pavydi ir jų nekenčia. Ji susižavi daug pasiekusiais vyrais, tampa jų mylima mokine. Norint ką nors reikšti vyrų valdomame pasaulyje, reikia juos nugalėti – sugundyti. O norint reikšti daugiau, reikia sugundyti daug vyrų. Čia svarbu paminėti ir vyrus – širdžių ėdikus. Edipo kompleksas toks pats: mamytės sūnelis, nukonkuravęs tėvą stengiasi įtikti motinai. Ateityje jis ieškos stiprios moters, kuri juo pasirūpintų kaip mama ir bandys jai patikti – norint ką nors reikšti moterų valdomame pasaulyje, reikia jas nugalėti – suvilioti. Tai vienas iš kelių kaip atsiranda don Žuanai ar net Kazanovos.

Bet grįžkim prie moterų. Gundymo sugebėjimai gali būti stulbinantys, mano klientė pasakoja: „Aš galiu apsimesti bet kuo. Jei vyras kalba apie mašinas – kitą dieną aš viską žinosiu apie mašinas, jei apie krepšinį- žinosiu apie krepšinį. Neseniai pas mus atėjo dirbti jaunas vaikinas. Aš palaukiau, po to nusprendžiau, kad laikas veikti, nutykojau jį vieną, pašnekėjau, kad būtų gerai nueiti į naujai atsidariusį kiną ir daviau jam savo vizitinę kortelę. Kitą dieną jis nebeatėjo į darbą! Pasakykit, kas manyje yra gąsdinančio?” Demoniška moteris keršija vyrams ir kaip Kirkė paverčia juos kiaulėmis- seksualiai priklausomais, išnaudoja, nualina, nuvertina jų vyriškumą, jau daug lavonų po jos kojomis, bet dar ne gana. Daktaras Aleksandras Alekseičikas pacientei: „Tu keršiji vyrams vien dėl to, kad jie vyrai! Tu baisi!“

O gal ji net nesidomi tuo, ką čia rašome? Juk ji meistriškai tvarkosi su kančiomis. Peršoka nuo vieno vyro prie kito, kuria meilės trikampius, suartėja su daugeliu vyrų vienu metu, su vienu vyru vaidinama viena rolė, su kitu- kita. “Tą vakarą, viena tarp penkių vyrų ji jautėsi kaip žuvis vandeny. Ji spėjo visus sužavėti ir kiekvienam paskirti pasimatymą.“ Greitis toks didelis, kad problemos išnyksta. Painiava, nuskausmina, nieko blogo neįvyko, vieną dieną pasirodys išgelbėtojas: „Na tai kaip tų vyrų nevilioti? Juk taip smagu! Jau kam kam, o tam gyvenime atsiras jėgų. Aš niekada neužsimirštu, stebiu: o gal pasirodys tas išrinktasis?“ Nekantrumas, smalsumas, neapsisunkinimas praeitimi joms leidžia drąsiai žiūrėti į gyvenimą kaip į nuotykį ir gyvenimo prasmė yra pragyventi jį kuo turiningiau, pilniau: „Negalvokime apie nesmagius dalykus, gerai kad mes mokame išsisukti! Atimkite iš žmogaus tą gebėjimą išsisukti ir jis neteks proto, ims viską aplinkui daužyti.“

Atrodo, noras visus suvilioti – stačiai gyvybės eliksyras! Bet nuostabusis lengvumas nepanaikina bergždžių pasikartojimų. Nors ji nuolat manipuliuoja, ji taip ir nepasiekia saugumo salelės bauginančiame pasaulyje. Ji jaučiasi sugedusi gundytoja. Jos savigarba priklauso tik nuo to, kiek ja žavimasi. Ji jaučiasi priklausoma, nekompetentinga, nepadeda ir socialinė sėkmė. Iš tikro jai reikia pagarbos ir daugystės, o ne dar vieno skalpo. Pabandykime nebesmerkti: „Jos vyras labai protingai atsakė: aš daug nesuku galvos dėl jos nuotykių. Man ji- mieliausia ir darbščiausia pasaulyje moteris.“

Tik ką jai daryti? Neprasidėti su „tėveliais“? Bet kitokie vyrai netraukia. Šioje tragedijoje yra skaudančio grožio. Pažiūrėkime pro rakto skylutę: Pora – moteris ir vyriškis. Į akis krinta nebe jauna jo išvaizda, bet tai atrodo nė kiek netrikdo patrauklios jaunos moters. Kodėl ji su juo? O gal jis – jos tėvas? Taip ir yra! Kodėl mes susipainiojome? Jie tarsi- viena visuma, vyras ir moteris. Štai jie kartu dirba, ji daro jam valgyti, kerpa plaukus, juo žavisi. Šiems dviem žmonėms nieko daugiau nereikia. Kas juos atitraukė nuo išorinio pasaulio, kad svajodami apie neleistinus poreikius jie įsivaizduoja vienas kitą? Kaip išnaikinti stiprų meilės jausmą tėvui? Ir psichoanalitikai atsako: išeitis – rasti vyrą, kuris pakankamai panašus į tėvą, bet ir pakankamai nuo jo skiriasi. Matyt taip galiausiai ir atsitinka.

Bet tai tik sprendimo dalis. Su moterimis jai niekada nebus įdomu. Kad autoritetingi žmonės gali pasiūlyti pagalbą, ja nesinaudodami- tuo ji irgi negali patikėti. Smegenyse pakeista tik viena kaladėlė – seksualumas atsiranda ten, kur neturi būti ir kaip persikreipia pasaulis! Ar neatgrasu mėsinėti tą vaikystę? Atgrasu, bet vis tiek reikia. Ji turi išmokti nebedalinti netikrų pažadų ir nebeflirtuoti visur ir visada. Geriau pabandyti suvokti, ko nori, ir išdrįsti pasirūpinti savimi tiesiogiai, o ne vaidybos dėka.

Įsijausdama į vaidmenis ji labiausiai apgauna ne kitus, о save. Mano klientė pasakoja: „Jūs žinote mano kredo: „diena be komplimento – žlugusi diena!“ O su ta kelione labai nepasisekė, pora vyrų paskutinę minutę dingo, grupėje liko tik kelios apsikabinę porelės ir moteriškių būrys. Staiga suvokiau: į mane niekas nekreipia dėmesio! Pasidarė taip nyku, galvojau- nebeištversiu. Kankinausi, kankinausi, bet atsibundu vieną rytą su keistu jausmu – ogi jaučiuosi pati savimi. Kaip buvo gera nieko nevaidinti! Ir tos moterys man tapo artimos it seserys“.

Ir tragiška dramaturgija gali turėti šviesią pabaigą.

Pirmą kartą skelbta bernardinai.lt

Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė / psichologas.info