Depresijos, iliuzijos ir proto žaidimai

Julia Caesar / Unsplash

Kiekvienas pasaulį mato tokį, koks yra tas kiekvienas. Visa, kas mus supa, tėra mūsų proto projekcijos, mintys ir būsenos. Induistai tai vadina karma. Paprastai tariant, kiekvienas iš mūsų gyvename savo prote sukauptos informacijos sąlygomis. Kartais ši informacija gali privesti prie būsenos, kurią vadiname depresija.

Psichologas Igoris Satorinas, knygų „Būtis kaip tiesos akimirka”, „Sąmonė kaip realybės priežastis”, „Mechaninis dievas” autorius, savo tinklaraštyje progressman.ru dėsto savitą požiūrį į gyvenimo reiškinius, įskaitant depresiją. Autoriaus manymu, depresija iš esmės yra kvaila iliuzija – tam tikras iškreiptas būdas suvokti mus supantį pasaulį.

Apie šaukštą

Visas savo mintis esame įpratę skirstyti į geras ir blogas. Taip jas vertina mūsų dvilypis protas. Už proto ribų gyvenimas yra neutralus, švarus, idealus – tarsi baltas ekranas. Bet koks individualus žinojimas yra iliuzija, žingsnis į šoną nuo tikrosios tiesos, kurios nepajėgus žinoti protas. Tiesa absoliuti ir ji yra už proto ribų.

Žmogus desperatiškai kabinasi už įvairių koncepcijų (pavyzdžiui, tokių, kaip dėstoma čia). Jis naiviai tiki, jog, atradęs „teisingą” koncepciją, pagaliau tapo pakankamai „informuotas”. Tai proto žaidimas. Visos šios koncepcijos tėra to paties individualaus proto projekcijos, t. y. sąmonės fone atsispindintys mūsų pačių išgyvenimai ir pojūčiai.

Tik suvokę, jog šis „informuotumas” – tai proto žaidimai, iliuzija, mes galime judėti toliau. Tai natūralus procesas. Sąmonės raida. Ezoterikai, Rytų religijų bei filosofijų išpažinėjai vartoja „nušvitimo”, „aukštesniojo Aš” suvokimo sąvokas. „Aš” begalinio, visur esančio, amžino, kuriančio, nesutepto… Dievas, Absoliutas, Aukščiausiasis – žodžiai, kurie tėra simboliai, neturi reikšmės, nes mūsų vidinis gyvenimas nepriklauso nuo simbolių.

Žmogus tapatina save su savo mintimis ir išgyvenimais. Tačiau ar realybė priklauso nuo mūsų minčių? Jeigu jūs žiūrite į šaukštą ir neturite jokių minčių, tuomet iš kur rasis šaukštas? Tai tik mūsų proto forma, raidžių derinys, kuriuo išreiškiame mintį. Kas yra šaukštas už minties ribos? Jeigu niekada gyvenime nebuvote matę tokio daikto, kaip jį pamatysite, kaip pavadinsite? Jums tai bus tik kažkoks nežinomas daiktas – ir tik su sąlyga, kad jūsų protas ištreniruotas galvoti, jog daiktai egzistuoja…

„Nušvitimas” – kai vieną akimirką jūs liaujatės lakstę po realybės sampratų pastato aukštus. Liaujatės sureikšminę savo proto galimybes. Jūs suprantate, kad jūsų kasdienis, įprastas gyvenimas – tai tik jūsų asmeninė projekcija nežinomybės fone. Tuomet tarsi nusėdusi druska išryškėja tai, ko jums iš tiesų reikia. Tik tada jūsų sprendimai tampa tikri ir priveda prie reikiamų veiksmų.

Julia Caesar / Unsplash

Išminčiai sako: tik tuščias indas gali prisipildyti. Tik tada, kai suvokiate, jog nieko nežinote, ima šviesėti sąmonė.

Pasitraukimas

Mes įpratę mąstyti koncepcijomis, todėl negalime būti čia ir dabar. Mes mokame gyventi praeitimi, kurią tarsi audeklą užklojame ant dabarties ir tokiu būdu savo protą panardiname į sapną, projekcijų miglą.

Koncepcijos visada iliuzinės. Jos prikausto prie asmeninio riboto žinojimo. Individualumas – viskas, ką laikai savimi, kas vyksta tavyje, tačiau tai nesi tu. Tai personažas, žaidimo herojus. Žaidimo, kuris vyksta šioje realybėje kartu su miriardais kitų formų. Visi tave supantys žmonės – tai skirtingos tavo sąmonės dalys.

Realybė tiesiog yra. Tai tavo tikrieji namai, visa apimanti ramybė.

Panašu, jog viena iš depresijos (kančios) funkcijų yra ta, kad sukeliant skausmą atkreipti dėmesį į problemos šaltinį. Kitaip tariant, mes turime išmokti tiesiai pažvelgti į „vietą”, kurioje gimsta iliuzija, ir tada pamažu eiti ten, kur iliuzijos nėra. Sąmoningumo meditacijos praktika (susitelkimas į čia ir dabar) pagreitina šį procesą. Dabartiniai išgyvenimai – tai mūsų raida dabartyje. Gyvenimiška energija teka laisvai, kai pašalinama įtampa. Viena esminių klaidų bandant medituoti – tai pastangos. Jos sukelia naują įtampą. Kai stengiatės atsipalaiduoti, jūs vėl įsitempiate.

Kiekviena mūsų mintis – tai sena istorija, pasakojanti pati save. Mintis, kur sako „Aš silpnas… Aš nežinau…”, yra mintis apie… šią mintį! Mintis apie mus pačius, apie mūsų personą. Iliuzija. Už šios minties ribų silpnumas ir nežinojimas neegzistuoja. Mūsų ego yra tokių minčių raizginys, iliuzijų kamuolys. Kai jums ateina tokios mintys, keliančios įtampą, tiesiog netikėkite jomis. Atsitraukite į šalį, suvokite, kad tai tik mintis, o ne įvykis. Leiskite mintims judėti laisvai, be įtampos: ateiti ir nueiti. Tokia yra meditacijų praktikos esmė. Tam nereikia specialių sąlygų ir mokytojų. Tam reikia tik atpalaiduoti kūną ir atverti protą. Kuo labiau jūs atsivėręs šiai akimirkai, tuo daugiau energijos ir aiškumo įgauna sąmonė.

Dažniausiai meditacija žmonės užsiima keldami sau aukštus tikslus: atverti čakras, įgauti stebuklingų galių, patirti nušvitimą… Šie tikslai gali būti puiki motyvacinė priemonė dvasinės praktikos pradžioje, tačiau iš esmės tai akivaizdi saviapgaulė. Meditacijos esmė – tai pasitraukimas iš visų ego pozicijų, atsiribojimas nuo jų. Prieš tai minėti tikslai tik dar labiau išaukština ego. Medituoti, kad „nušvistum” – tai pataikavimas ego. Dvasinio atbudimo troškimas – tai nepasitenkinimo dabarties akimirka šaltinis. Iš tiesų meditacijos tikslas – absoliučiai priešingas: išsilaisvinti iš psichinio diskomforto, t. y. iš kančios.

Mintys yra iliuzijų šaltinis. Jos sukuria mums realybę. Tapatindamiesi su mintimis mes prarandame ryšį su „švaria realybe”. Visa, kas mums atrodo pažįstama ir įprasta – tai tik mūsų mintis apie tai. Kažko egzistavimas arba neegzistavimas – tai mintis. Realybė už šios minties ribos visiškai nežinoma, nepaaiškinama, nerandama. Bet kokia koncepcija, samprata, požiūris, nuomonė, vertinimas – tai žingsnis nuo šios realybės į riboto proto sferą.

Dar Froidas teigė, kad išgijimas prasideda tada, kai įsisąmoniname tai, kas nesąmoninga. Gyvename paradoksų pasaulyje: turime mokytis priimti ir suvokti tai, kas nepaaiškinama, žaisdami proto žaidimus.

Riestainio skylė

Sakoma, jog laimė tėra iliuzija. Jei tikite tuo, tuomet turite priimti mintį, kad kančia irgi tėra iliuzija. Jeigu džiaugtis beprasmiška, kokia prasmė kentėti? Jeigu pozityvūs išgyvenimai neturi pagrindo, tuomet koks yra pagrindas depresijai?

Šis išgyvenimų dvilypumas lygiareikšmis. Pats baisiausias neigiamų išgyvenimų ginklas yra tai, kad jie atrodo tikresni nei teigiami. Kai blogos mintys diktuoja savo „tiesą”, žmogus tiki, kad viskas būtent taip. Tačiau tiek teigiami, tiek neigiami vertinimai tėra tik vertinimai. Gyvenimas neutralus, švarus ir laisvas nuo dvilypumo, kurį mūsų protas be perstojo perša.

Depresija sergantys žmonės sako, jog gyvenimas neturi prasmės.

Tai ženklas, jog žmogus negyvena čia ir dabar. Nes tai, kas vyksta dabar, mes patys pripildome prasmės.

Jūs galite sakyti, jog gyvenimas neturi prasmės vien todėl, kad jis praeina. Viskas, dėl ko dabar stengiamės, graužiamės, džiaugiamės, kada nors taps niekuo. Iki mūsų gyveno milijardai žmonių. Jie kentėjo ir džiaugėsi – ir viso to neliko. Kas juos prisimena? Gal todėl žmogui būdinga siekti šlovės, kad šios iliuzijos dėka jis pratęstų savo gyvavimą. Tačiau kosminės amžinybės fone net ir tie, kurių vardai gyvuoja šimtmečius, yra niekas.

Sakysite, kokia gyvenimo prasmė, jei visi traukiame tiesiu keliu į nebūtį?

Prasmė – besikeičiančios minties produktas. Ar galime mintį laikyti realia? Juk žmogus neturi galios jos išsaugoti. Pati mąstymo prigimtis atspindi gyvenimo laikinumą. Mintis praėjo – ir jos nebėra. Ogi viskas, ką mes žinome apie realybę – tai tik mūsų mintys. Gyvenimo prasmė mums egzistuoja minties lygiu, ir tuo pačiu lygiu, kartu su mintimi, ji dingsta. Visa tai – tik proto darbas. Prasmė, beprasmybė… Šis dvilypumas – proto produktas, realybėje „už proto” jo nėra. Beprasmybė – tokia pat iliuzija kaip ir prasmė, nes be prasmės nėra ir beprasmybės. Jei nebūtų vieno, nebūtų ir kito. Ir dabar čia neturėtume apie ką kalbėti…

Bandyti protu atsakyti į klausimą, ar gyvenimas turi realią prasmę, ar ne, tai tas pats, kas klausti, ar reali ir kuo nors prasminga yra riestainio skylė. Ar galime teigti, kad toji skylė – tai kominis liūdesys, kuriam riestainis yra pasmerktas? O gal toji skylė – tai riestainio nirvana? Ar ji išvis ką nors reiškia? Kai mes kalbame apie beprasmybę, tai viskas, ką turime galvoje, yra nykstanti prasmė. Ji dar yra, nors ir tirpsta, mūsų prote, – todėl ir turime apie ką pakalbėti. Bet kai tik ji ištirps, ateis laisvė ir palengvėjimas. Amžinybės fone viskas, kas gera, praeina. Praeina ir visa, kas bloga. Mes esame amžinybės keleiviai. Net jeigu jūs tuo netikite – tuo labiau sielvartauti dėl viso to nėra jokios prasmės.

Kai beprasmybės jausmas bus išgyventas maksimaliai intensyviai ir giliai, mes galėsime rinktis, ką čia ir dabar padaryti prasmingą, svarbų, o ką nuvertinti ir atiduoti užmarščiai. Tai ir yra atpildas už išgyventą patirtį.

Parengė Vaiva VAIDILAITĖ / ve.lt