Emocinis valgymas: susinervinusi puolu šluoti šaldytuvą
Klausimas: Jau daugiau nei 2 metai kenčiu valgymo sutrikimą – emocinį valgymą, kuomet susinervinus, esant nerimo būsenoje, esant visiškai vienišai, jaučiant nežinią ar bet kokį neigiamą dalyką, kartais net iš neturėjimo ką veikti, puolu šluoti šaldytuvą. Aš net nejaučiu alkio, net nebejaučiu maisto skonio, tačiau tuo metu, kai aš ryju, jaučiuosi gerai. Po visko – siaubingai, nes pirmiausiai fiziškai bloga nuo per didelio maisto kiekio ir psichologiškai, nes tuo metu kai persivalgau, netenku sveiko proto, o atsipeikėjusi labai griaužiuosi. Viso to pasekoje svoris svyruoja, tai nukrenta, tai priauga.
Galiausiai praradau pasitikėjimą savimi, jaučiuosi ne tik stora, negraži, bet atrodo, lyg nebesugebu gerai atlikti užduočių darbe, nesu niekur ir niekam tinkama.
Mano nuotaikos labai svyruoja, vieną minutę galiu juoktis, kitą verkti. Sunkiai užmiegu naktimis.. Dėl priaugusio svorio labai kompleksuoju, kompleksuoju tiek, kad vengiu žmonių ir vienintelis dalykas, kurio noriu – grįžti namo į lovą ir miegoti.
Kuomet turėjau daugiau veiklos, aiškų ritmą, sportavau ir prisižiūrėjau mitybą, jaučiausi kur kas geriau, manęs nebeištikdavo persivalgymo priepuoliai, žydėjau ir džiaugiausi savimi. Bet paslydau – patyriau didesnių problemų darbe, sportuodama gavau traumą, neatlaikiau įtampos ir paslydau – vėl nugrimzdau į gilią duobę.
Prašau, patarkite, kaip susigrąžinti pasitikėjimą savimi, kaip sugrįžti į normalų gyvenimą ir nebežaloti savęs.
Renata,
Ačiū!
Komentaras: Miela Renata, tai, apie ką kalbi laiške iš tiesų yra panašu į rimtą valgymo sutrikimą. Svarbu tai suprasti ir atskirti nuo to, kas pasitaiko labai dažnam žmogui – emocinio valgymo. Emocinis valgymas pasitaiko dažnam žmogui, kai norisi “kažko skanaus” ar kai saldumo gyvenimui bandome suteikti šokoladu. Tai, ką skaitau Tavo laiške labiau panašu į persivalgymo sutrikimą.
Persivalgymo sutrikimas visuomenėje yra dažnai nurašomas kaip valios trūkumas, tačiau realybėje sergantieji gali kaip tik stengtis riboti maistą, siekti kontroliuoti daugybę gyvenimo aspektų, tačiau visą tai pertraukia ir tuo pačiu iš naujo paskatina nevaldomi valgymo priepuoliai. Persivalgymo priepuolio metu valgoma bet kas, bet kaip ir labai greitai.
Persivalgymo priepuolius patiriančiam žmogui dažnai pataria tuo metu valgyti mažai kalorijų turinčius produktus, tačiau tai tik parodo nesupratimą apie sutrikimą. Priepuolio metu žmogus nesvarsto ar produktai dera tarpusavyje ir nesirenka – visa tai vyksta tarsi automatiniu režimu.
Labai svarbu šiame sukūryje esančiam žmogui suprasti, kad tai yra rimtas sutrikimas, kurį reikia rimtai ir gydyti. Pagrindinis šio sutrikimo simptomas – visiškas kontrolės praradimas valgant, iššaukiamas tam tikrų išgyvenimų. Neretai persivalgymo sutrikimas prasideda po kokios nors sukrečiančios patirties, kaip gedėjimas, avarija, net vaiko gimimas. Tad svarbu suprasti priežastis ir dirbti su jomis.
Persivalgymo sutrikimas gali turėti įvairių sunkių pasekmių tiek fiziniame (padidėjęs kraujospūdis, viršsvoris, diabetas), tiek psichologiniame (atsirandantis pasibjaurėjimas savo kūnu, depresiškumas, nepasitikėjimas savimi), o taip pat ir socialiniame (žmonių vengimas, atsiribojimas, socialinis nerimas) lygmenyse. Lygiai taip, tikėtina, kad vien fizinis sureguliavimas visiškai neišgydys šio sutrikimo. Pati minėjai, kad sureguliavus režimą, persivalgymo epizodai buvo išnykę, tačiau patyrus didesnę įtampą jie sugrįžo. Tad svarbu ne tik fizinė savęs priežiūra, bet ir psichologinė – suprasti savo tikruosius poreikius, emocijas, kurių taip stengiesi išvengti bei didinti atsparumą stresui ir įtampai, labiau pasitikint savo gebėjimu įveikti sunkumus. Nežinau, kaip tą reikėtų padaryti vienai, o ir nemanau, kad verta tokioje situacijoje likti vienai. Yra įvairių pagalbos galimybių:
Vilniuje yra nuolat veikiantis valgymo sutrikimų skyrius, visoje Lietuvoje yra daugybė įstaigų, kur galima kreiptis į psichologą, neretai renkamos grupės žmonėms, sergantiems valgymo sutrikimais, o norintiems išlaikyti anonimiškumą visada galima kreiptis į privačiai dirbančius specialistus.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį ir į socialines aplinkybes – galbūt darbas Tau kelia pernelyg daug įtampos ar yra nemėgstamas? Kokie žmonės Tave supa? Ar gali pasidalinti savo jausmais su artimais žmonėmis? Galbūt teigiamai paveiktų ir į kasdienybę įtraukta maloni veikla ar naujas hobis? Atkreipk dėmesį į tai, kad šiuose pasiūlymuose nesutelkiu dėmesio į kūną ir jo keitimą. Dėmesio centre, mano supratimu, turėtų būti gera savijauta ir dėmesys vidiniams poreikiams, o meilė kūnui ateina kartu su meile visai sau.
Tikiuosi atsakymas Tau bus naudingas,
Psichologė Evelina Adakauskienė | Psichologijos namai | Individualios konsultacijos Vilniuje ir internetu
el.p.: adakauskiene.e@gmail.com, tel.: +37066262656