Futbolas psichologo akimis: suteikia atsparumą ir pasitikėjimą savimi asmeniniame bei profesiniame gyvenime0 (0)
Futbolas mane „veža“. O pasaulio futbolo čempionatas ‒ tikra šventė.
Viename interviu Leonidas Donskis, žvelgdamas į futbolą humanitaro akimis, teigia, jog futbolas yra intelektualus žaidimas: „daugelis ryškių futbolo asmenybių yra tikri intelektualai ir eruditai“, „futbolininkas aikštėje turi mąstyti, pasižymėti žaibiška orientacija, padaryti daug sprendimų ir tie sprendimai turi būti teisingi“. Sutinku. Tačiau dabar siūlau pažvelgti į fubolą kiek kitomis ‒ psichologo ‒ akimis.
Tai, apie ką rašau, nėra futbolo, kaip sporto šakos, išskirtinumas arba ekspertinė sporto psichologo analizė. Tai veikiau trumpa savo santykio su futbolu refleksija. Jos pagrindinė mintis štai tokia: futbolas yra ne tik intelektualus žaidimas, bet ir psichiką grūdinantis bei asmeninį tobulėjimą skatinantis žaidimas.
Nuolat žaidžiu futbolą. Būna periodų, kai žaidžiu sistemingai, būna, kad tik retkarčiais.
Papasakosiu savo istoriją iš laikotarpio, kai ne vienus metus žaidžiau futbolą sistemingai, kas savaitę.
Dažniausiai žaisdavome septyni prieš septynis. Žaidimas vyko ant dirbtinės dangos salėje. Tad buvo galimybė žaisti nepriklausomai nuo oro sąlygų. Mums buvo „atriekta“ ketvirtadalis fubolo aikštės, aptvertos aukštu tinklu.
Priešininkų ir mano komandos sudėtis buvo daugiau ar mažiau pastovi. Tik susiklostė taip, kad priešininkų komanda būdavo dažniausiai stipresnė. Mes daug dažniau pralaimėdavome nei laimėdavome.
Tad prieš varžybas kartkartėmis sušmėžuodavo mintis: „Ką gi, nepaisant įdėtų pastangų greičiausiai vėl pralaimėsime“. Pakalbėjau su vienu savo komandos nariu. Patiko jo požiūris, kurį sėkmingai sau kurį laiką ir taikiau: „Ai, kam čia tos pergalės, svarbu, kad būtų malonu žaisti, mėgautis tuo“.
Ta proga prisiminiau žymaus Lietuvoje psichiatro-psichoterapeuto A. Alekseičiko pasakojimą, jog vienas iš jo draugų, rašytojas Kazys Saja, jam „padovanojo“ vaizdinį, kaip du žmonės keliauja traukiniu. „Vienas įsėdęs nerimsta: kada nuvažiuosiu, na, kada nuvažiuosiu. O kitas patogiai atsisėda, atsiverčia knygą, džiaugiasi kelione. Tai ir yra svarbiausia – džiaugtis kelione, gyvenimo kelione“, – dalinosi psichoterapeutas.
Ši mintis ir vaizdinys džiaugtis procesu, o ne pasiekimais, rezultatu, tikrai veikia ir sėkmingai pritaikiau. Kurį laiką ta mintimi gyvenau ir buvau atradęs atsakymą, kaip būti su nuolatiniais pralaimėjmais. Kaip ir anksčiau, dažniau pralaimėdavome nei laimėdavome.
Tačiau ilgainiui ši strategija, toks mąstymas pradėjo kelti nepasitenkinimą. Supratau, kad ne tik smagu žaisti, bet ir laimėti noriu. Juk futbolas – tai ir rungtyniavimas, galynėjimasis, aistra, azartas. Ir pergalės skonis taip pat gardus, sudarantis didelę dalį futbolo žavesio. Jausdamas tokį nepasitenkinimą pradėjau labai stengtis, kad nepralaimėtume. Ir aišku, kaip visada dažniau pralaimėdavome nei laimėdavome. Po rugtynių apimdavo nusivylimas, kad nepavyko išvengti pralaimėjimo (nesėkmės). Tada prisiminiau psichologijoje žinomą tiesą, kad yra keletas pagrindinių strategijų: a) sėkmės siekimo; b) nesėkmės vengimo. Supratau, kad šioje situacijoje taikau pastarąją. Tad suskubau perorientuoti mąstymą į tai, kaip siekti sėkmės, galvoje sukosi mintys: „Ką turiu kitaip daryti, kaip žaisti, ką daryti, net jei visai pavargsiu žaidimo pabaigoje, kaip dar kitaip būti naudingam, kad mus lydėtų pergalė (sėkmė)?“.
Tačiau ir tai dar ne viskas. Vis dėlto galvojimas apie laimėjimą labai trukdydavo susikaupti. Tada kaupiant žaidimo patirtį gimė mintis, kuri man padėjo atrasti, kaip būti situacijoje, kurioje nemažai pralaimėjimų (nesėkmių): „Aš čia ir dabar padarysiu viską, kas priklauso nuo manęs, atiduosiu visas savo jėgas nė kiek jų negailėdamas ir negalvodamas nei apie pralaimėjimą („mes ir šįkart prakišime“), nei apie laimėjimą („žūt būt turiu laimėti“). Toks susikaupimas padėdavo atiduoti visas savo jėgas, džiaugtis retomis pergalėmis ir išlikti ramiam po skaudaus pralaimėjimo.
Dar labiau pasigilinus į futbolo žaidimo patirtis, įdomu tai, kad sporto psichologai įvardija tokią būseną kaip psichologinis atsparumas (angl. mental toughness). Šio psichologinio reiškinio esmė: ypatingas pasitikėjimas savo gebėjimais, meistriškumu, šimtaprocentinis susikoncentravimas į užduoties atlikimą nepaisant jokių aplinkybių, jokių trukdžių, kai „niekas iš vėžių neišmuša“. Taigi žinant apie psichologinį atsparumą, dabar jums turbūt aiškiau, kodėl komandoje atsiranda lyderių, kurie paskutinę minutę, per pridėtą laiką, per kažkelintą tęsinį ar mušant baudinius išlieka ramūs ir pasitikintys savimi. Psichologinis atsparumas ‒ vienas iš svarbesnių požymių, padedantis įžvelgti skirtumus tarp labai aukšto lygio futbolininkų ir vidutiniokų, apie kuriuos dažnai sakoma „žaidžia banguojančiai“.
Taigi žvelgiant į futbolą psichologo akimis, šis nuostabus žaidimas reiškia ne tik sveikatą, gerą nuotaiką, intelektualumą, bet ir galimybę įgyti daugiau psichologinio atsparumo, pasitikėjimo savimi asmeniniame ir profesiniame gyvenime.
Antanas Mockus
Klinikinis psichologas
