Gavau viešų darbų už pašalpą: gėda susitikti kaimynus

Klausimas:

Man 26 m. Prieš kelias dienas gavau viešų darbų už pašalpą (šiuo metu ji yra vienintelis mano pragyvenimo šaltinis, todėl turiu atlikti viešuosius darbus, kad ji nebūtų nutraukta) kuria gavau ilgą laiką. Vakar sužinojau, kad man paskirta vieta atlikti viešuosius darbus visai netoli mano namų, galima sakyti visai prie pat namų, tiesiog kieme. Darbas kaip ir įprastas pavasariui, šiukšlių rinkimas, šakų rinkimas, lapų grėbimas. Į tuos viešuosius darbus einu kaip į kokia katorga, pastoviai su baime ir nerimu, kad pamatys kaimynai, ir kiti pažįstami, kurie gyvena aplinkui. Atrodo nieko blogo nedarau, net priešingai, juk darau naudinga Darbą sau ir žmonijai, kuri tuoj paskęs šiukšlių sąvartyne, tačiau jaučiuosi taip blogai, lyg bučiau padaręs kažkokį nusikaltimą. Ta BAIMĖ – sutikti pažįstamus (su kuriais mažiau bendrauju, bet mane žino kaip ir nuo mažens, kad pagalvos, kad aš nemoku susitvarkyti gyvenimo, kad dirbu tokius darbus.), ir GĖDA – juos sutikti tokioje padėtyje (renkant šiukšles…). Gal jeigu tuos darbus atlikinėčiau ne vienas taip nesijaustų, bet deja, aš tai darau būdamas vienas, todėl ta baimė, kad bet kurio momentu, iš bet kurio kampo gali išlįsti kažkas iš pažįstamų ir prieiti..
Draugai sako, Simai, juk tai tavo gyvenimas, niekas už tave jo nenugyvens, mažiau kreipk dėmesio ką mato ir galvoja kiti, Daryk tai, kas tau priklauso, ir nesuk galvos, gal iš dalies jie ir teisūs, kai tai pasako kažkiek palengvėja, bet paskui pagalvoju „Jūs nesate mano padėtyje ir nesuprantant kaip aš jaučiuosi”.
Todėl norėjau paklausti, kaip man su tuo susitvarkyti, nes viešųjų darbu skirta tikrai daug valandų (40 val.), o jiems laiko atlikti turiu savaitę laiko (iki Velykų), nes paskui turi kitų reikalų, o vis tik pagalvoju, kad tų darbų laukia visa savaitė, tai tokia depresinė būsena apima, kad net nebežinau ką daryti… Dabar, kai rašau, savaitgalis (ir apie nieką negaliu galvoti, kaip tik nesutikti pažįstamų ateinančią savaitę dirbant). Tų darbų laukia visa savaitė, vieną dieną jau atidirbau – penktadienį.

Pagarbiai
Simas (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Labas, Simai, ačiū kad parašei. Suprantu, kad dirbti viešuosius darbus – ne pats maloniausias užsiėmimas. Ir tavo jausmai – baimė ir gėda – visiškai pagrįsti.

Pagalvokime kodėl jie kyla? Pradėsiu nuo gėdos. Viešieji darbai, įprastai, laikomi orumą žeminančiu užsiėmimu. Ne dėl to, kad juos dirbti yra kažkas gėdinga (apskritai nemanau kad yra gėdingų profesijų). Yra žmonių dirbančių kiemsargiais, valytojais, tvarkytojais – tai tokia pati profesija kaip ir kitos. Tačiau pats pavadinimas – viešieji darbai – tau, greičiausiai, asocijuojasi su bausme nusikaltėliams.

Gėda kyla iš vidinės nuostatos, kad esi prastesnis už kitus, jei darai tai, ko kiti įprastai nedaro – viešųjų darbų. Žinoma, mano pasakymas, kad tai negėdinga – nieko nekeičia, tai tau jau sakė ir draugai, tiesa? Jei darbai nėra tokie jau ir gėdingi (patys žmonės savanoriškai ir be atlygio eina į aplinkos tvarkymo akciją „Darom!“), kodėl toks pasakymas nepadeda?

Manau, kad problema yra giliau – tai, jog esi priverstas daryti tai, kam visu vidumi jauti pasipriešinimą, tapo realiu tavo paties gyvenimo atspindžiu, kurį anksčiau slėpei nuo savęs. Aplinkybės tarytum pačios tau pačiam pakužda: „Simai, tavo gyvenimas nepasisekė, o dabar apie tai žinos ne vien tu, bet ir kiti.“ Gėdos, kylančios dėl viešųjų darbų šaknys, – ne patys darbai, tačiau viešai matoma tavo padėtis.

Manai, kad esi apribotas ir negali savo gyvenimo pakeisti, privalai gyventi taip, kaip gyvenimas tau klostosi; draugai tau sako: „tai tavo gyvenimas, niekas už tave jo nenugyvens“ ir jie teisūs. Simai, turi gyventi savo gyvenimą pats, tačiau nereiškia, kad jis visą laiką turi būti tik toks – kokio tu nenori. Tavo ankstesni sprendimai atvedė tave iki šios vietos, reiškia jie gali tave iš jos ir išvesti, tai reiškia, kad gali pakreipti savo gyvenimą taip, kaip norėtum. Tai neįvyks iš karto, ir pokyčiai iš pradžių nebus dideli, bet jie įmanomi.

Pakalbėkime apie baimę. Jei tavęs niekas nematytų, tau nebūtų gėda ir galėtum sau dirbti. Taip pat, jei kažkas būtų šalia – galėtum perkelti gėdos jausmą kitam asmeniui ir jaustumeis drąsesnis. Jei… būtų dar kokių aplinkybių, kurios tau galėtų padėti jaustis drąsiau, tai nebekiltų baimė ir iš jos – gėda.

Ką daryti tavo situacijoje?

Simai, laikyk šią situaciją tiesiog normaliu, paprastu darbu tam, kad pasiektum savo tikslo – atnaujintos pašalpos. Galvodamas apie darbą kaip apie žingsnį į tikslą, jo tau nebelaikysi tokiu žeminančiu. Prisipažinsiu, kad galėčiau susimokėti už savo studijas, pats dirbau statybininku. Nors kartais tekdavo dirbti ir labai nemalonius darbus, tiesiog žinojau, jog tam, kad įgyčiau kvalifikaciją, turiu atlikti kai kurias nemalonias užduotis. Taigi, paversk šią „katorgą“ tik vienu iš savo gyvenimo etapų, kitam tikslui siekti.

Kitas problema – gėda, kad apie tave pagalvos kažką negero. Gal nuramins faktas, kad dauguma žmonių yra tiek susirūpinę savimi, jog apskritai mažai galvoja apie kitus? Taigi, tai, jog tave kažkas pamatys, dar nereiškia, kad apie tave pagalvos.

Dar vienas, ekstremalus būdas įveikti baimę, – sąmoningai pasirinkti situaciją, kuri tave gąsdina ir ją išgyventi. Tarkime eini dirbti ir sutinki kaimyną. Vietoje to, kad slėptumeisi, pasisveikini su juo ir papasakoji jam, kad kurį laiką dirbsi savo namo kieme – tvarkysi aplinką. Neprivalai aiškinti kodėl, o jei žmogus ir paklaustų, gali pasakyti: „toks dabar mano darbas, šią savaitę.“ Šis poelgis išlaisvina, nes parodo, kad pati situacija nėra gąsdinanti ar gėdinga. Tu tik reaguoji į ją kitaip, neadekvačiai. Tačiau neprivalai taip daryti – tai tavo pasirinkimas.

Keli papildomi patarimai:

• Baimė tau kyla ne dėl kažko akivaizdaus kas tikrai gali įvykti. Žmonės, kuriuos sutiksi, gali iš viso negalvoti apie tave, gali galvoti apie tave pozityviai, ir lieka maža tikimybė, kad jie galvos apie tave negatyviai. Tačiau tu to nežinai, todėl susikuri blogiausią scenarijų savo galvoje.
• Pagalvok, kaip norėtum jaustis, šioje situacijoje? Gal norėtum išlikti ramus ir oriai dirbti visuomenei naudingą darbą? O gal džiaugtis kad padedi kitiems ir darai darbą, kuris būtinas tavo tikslui pasiekti – gauti pašalpą? Dirbdamas pabandyk įsijausti į tą įsivaizduojamą jausmą.
• Net jei ir įvyktų blogiausias scenarijus, kas iš tikro blogo nutiks tau pačiam? Prarasi namus, pragyvenimo šaltinį, savo draugus, sveikatą? Tikrai ne. Reiškia nieko blogo nenutiks. Gal tada neverta aklai pasitikėti būtent šiuo tavo vaizduotės susikurtu scenarijumi?

Baimė, ypač atstūmimo baimė, nėra lengvai įveikiama, tačiau labai tikiuosi kad bent keli patarimai iš čia surašytų tau bus naudingi. Sėkmės, Simai!

Julius Tilvikas
Psichologas Psichoterapeutas
www.laime.eu | www.porosterapija.lt